Iš Čiurlionio fotografijos palikimo mus pasiekė tik vienas autentiškas albumėlis – „Anapa 1905“ Dailininko artimųjų ir bičiulių atsiminimai liudija, kad jis turėjo fotoaparatą „Kodak“, nemažai fotografavo, pats ryškino stiklo negatyvus, darė atspaudus, juos apkarpydavo, taip koreguodamas ne tik nuotraukos dydį, bet ir kadro formą, klijuodavo į albumus. Tačiau bandant pažinti ir suprasti Čiurlionį fotografą tenka remtis vieninteliu jo rankomis sudarytu albumėliu. Tarp fotografijų yra ir paties Čiurlionio atvaizdų – suprantama, kad fotografavo ne pats, o perdavė kamerą norėdamas įamžinti save. Fotografija yra neatsiejama Mikalojaus Konstantino Čiurlionio fenomeno dalis, plečiantį ypatingą aurą, kuri gaubia visą kultinį lietuvių genijaus meną. Ji nėra pagrindinė kūrėjo raiškos sritis, pasauliui jis visų pirma

žinomas kaip dailininkas ir kompozitorius, XX amžiaus pradžioje novatoriškai sintezavęs tapybą ir muziką, pasireiškęs kaip savitos meninės kalbos simbolistas. Čiurlionio fotografijoje yra ankstyvojo modernizmo estetinių kodų, kuriuos, panašu, nužymėjo savaimingas gebėjimas matyti kitaip ir savo santykį su regimybe išreikšti laisvai