Kaip ir kiekvieną birželį vingiuotais Apalačų kalnų keliais Kora ir Džonas Foksai atveža savo vaikus dvi savaites paviešėti pas močiutę. Čia dvylikametė Tėja gali nevaržomai lakstyti mėgaudamasi pušų, šviežios duonos ir močiutės rankų darbo žvakių kvapais. Bet grįždami į savo namus Virdžinijos priemiestyje jos tėvai net neįtaria, koks pavojus ten jų tykos.

Likusią Kentukyje Tėją ir jos močiutę Liusę staiga pažadina tas pats košmaras. Ir nors iki tol jiedvi nesikalbėjo apie savo ypatingas galias, susižvalgiusios ašarotomis akimis abi akimirksniu supranta, kad atsitiko kai kas baisaus.

Nuo šiol vaikai liks gyventi su močiute Redbudo Dauboje, o apie savo viziją papasakojusi Tėja nusiųs savo tėvų žudiką į griežtojo režimo kalėjimą iki gyvos galvos. Bėgant laikui, ji ras naujų draugų, susikurs karjerą, sutiks meilę. Tačiau gebėjimas girdėti kitų mintis, suprasti kitų jausmus niekur nedings, ir nors močiutė jį vadina dovana, Tėjai kartais atrodo, jog tai prakeiksmas — nes jos vaikystę sugriovęs kalinys turi tokių pačių galių. Net būdama už daugybės mylių Tėja geba girdėti jo iškreiptas mintis ir liudyti jo piktadarystes. Jis tą žino ir trokšta keršto. Prasidės ilgas nebylus jųdviejų mūšis, ir galiausiai jiems teks susidurti akis į akį...