Jeigu tiksliau, knygos autorius pasaulį jau pakeitė: per trumpą savo karjerą mokykloje keliasdešimt auklėtinių išmokė skaityti knygas. Ne todėl, kad reikia, o todėl, kad įdomu, malonu ir naudinga. Taigi jo dėka turime kelias dešimtis labiau apsišvietusių jaunuolių. Valio!

Dar neseniai Karolis Klimas gyveno kitaip. Dirbo reklamos agentūroje, gaudavo neblogą algą, stūmė dienas pernelyg nemąstydamas apie savo vietą šitame laikiname pasaulyje, kol į viską spjovė ir išsiuntė CV į kelias Vilniaus mokyklas. Jau kitą rytą sulaukė skambučio: sveiki, mums kaip tik reikia lietuvių kalbos mokytojo. Atėjęs į mokyklą, buvęs reklamščikas ne tik mokė, bet ir mokėsi. Galiausiai savo patirtis sudėjo į autofikcinį romaną „Mokytojas“.

Gali būti, kad matėte internete sklandantį „Privalomą neprivalomų knygų sąrašą“. Jį savo mokiniams sudarė Karolis. Dabar neturiu laiko lopyti išsilavinimo spragų, bet vasarą, kai baigsis TV sezonas ir gausiu (tikiuosi) magistro diplomą, tikrai sugrįšiu prie jauno mokytojo rekomendacijų. Uch, bus ką veikti.

Bet vis dar nepapasakojau apie knygą. Tai – pasakojimas apie jauną mokytoją, kurio tikslas – išauklėti smalsius aplinkai kritiškus žmones. Tam, kad visa tai pavyktų, pagrindinis herojus ir pats turi tobulėti – moksleiviams tapti ir draugu, ir autoritetu. Romanas lengvas, ramus, be jokių įmantrybių, paskanintas subtiliu humoru ir keliais atvirumo momentais. Man „Mokytojas“ priminė Samuelio Shemo „Dievo namus“. Juk mokytojas – irgi savotiškas daktaras, tik gydo ne kūną, o protą. Karolis kaip žaizdą atveria lietuvių kalbos ir literatūros mokymo sistemą, kuri vietoje to, kad skatintų smalsumą, verčia bristi per pelkę nešant sunkų Maironio portretą.

„Mokytoją“ perskaityti turėtų visi. Pirmiausia, žinoma, mokytojai, mokiniai ir tėvai, ieškantys atsakymų į klausimą: kaip tą paauglį mėlynais plaukais priversti perskaityti ką nors daugiau nei reklaminis instagramerės įrašas. Nesu nei mokytoja, nei mokinė, neturiu paauglio sūnaus ar dukters, bet man knyga vis tiek pasirodė įdomi ir naudinga. Šypsojausi prisiminusi savo pačius mokytojus. Vieni buvo nuostabūs, kitus lig šiol naktimis sapnuoju kruvinus. Bet nė ant vieno nepykstu, siunčiu linkėjimus!

Su Karoliu bendravau gyvai. Pasirodo, spausdinti „Mokytoją“ atsisakė dauguma leidėjų. Kaip jie dabar graužiasi nagus! Panašu, kad tai bus viena perkamiausių knygų šįmet – per mugę romaną tiesiog šlavė. Neabejoju, kad šita knyga ne vieną jauną žmogų paskatins pasirinkti mokytojo profesiją.