Maxas Frischas (1911–1991), vienas įtakingiausių XX amžiaus šveicarų rašytojų, žinomas savo dramaturgija ir romanais „Štileris“, „Homo faber“, „Tarkim, aš Gantenbainas“. „Montaukas“ paremtas privačia patirtimi, pasakojama apie savaitgalį Montauke ir meilės istoriją. M. Frischas čia susikoncentravęs į praeities santykius ir atmintį, atskleidžia daug savo gyvenimo detalių: motinos mirtis, santykiai su moterimis, apmąstymai apie darbą, kūrybą, senatvę. Autobiografinę medžiagą rašytojas transformavo į savitą literatūros kūrinį. Lietuvių kalba „Montaukas“ pasirodo pirmą kartą.
 
Montaukas – indėniškas vardas, kuriuo vadinamas šiaurinis Long Ailando salos smaigalys, nutolęs nuo Manhatano per šimtą dešimt mylių; ten praleidžiamas savaitgalis, apie kurį pasakojama. Apysakoje „Montaukas“ rašoma: „Norėčiau atvaizduoti šį savaitgalį nieko neprikurdamas, tą trapią esatį...“ Pasakotojas pasiryžęs savaitgalį aprašyti „autobiografiškai“: „neišgalvodamas personažų, įvykių, kurie ryškesni nei tikrovė; nesislėpdamas prasimanymuose“. Didysis pasakotojas, parabolės meistras, prisipažįsta „tenorėjęs pasakoti... savo gyvenimą“. Dar niekada jis nerašė trumpiau, taupiau ir kartu tiksliau bei taikliau, niekada taip vaizdingai ir jaudinamai. „Montaukas“ yra poetinė suvestinė, meilės knyga, parašyta baimės poeto.
 
                                                                                                       Marcelis Reich-Ranickis