Puiki knyga.

geras deketyvas, siek tiek maziau apie Serloka, bet vistiek labai itraukianti ir idomi

Ogi, Šerlokas Holmas grįžta! Padėka ANTHONY HOROWITZ, kuris kūrinyje MORIARTIS leidžia prisiminti gerą, seną, tikrą detektyvą su dedukciniais elementais. Imsiuos kito galo. O pabaiga kokia...! Apgaudinėčiau, jeigu teigčiau, kad nuspėjau pabaigą. Nieko panašaus, mielieji. Žinojau, kad reikia neskubėti skaityti, sekti kiekvieną įmanomą smulkmeną ir BŪTINAI abejuoti viskuo, ką perskaitau. Deja, paties akis nėra tokia įgūdusi, kad numatytų/pamatytų galimybes. Tikri fanai-detektyvai, kurie turėdami masę! metų patirties, gali ne tik išnarplioti sudėtingiausią detektyvą (jo iki galo neperskaitę), bet dar ir patys sumeistrauti ne ką blogesnį! Taip, smulkmenų autorius pametėjo tikrai nemažai, reikėjo kaip paukštukui sulesti. Kaip jis šauniai mane apvyniojo, iki šiolei šypsausi patenkintas, kad mane taip galima lengvai apmauti. Šerlokas Holmsas ir jo istorijos buvo bene vieninteliai, kurie man patiko ir juos galėjau skaityti (su laiku viskas kiek pasikeitė). Jie kitokie – užgriebia tikrai seną, gerą laikmentį (19 a. antroji pusė), vietovės ir jų apibūdinimai (Londonas ir kitos Londonui artimos šalys), veiksmas vyksta greitai ir neapsunkina bereikalingais tekstų blokais, kiekvieno skyriaus pabaigoje yra tai, dėl ko norisi atsiversti kitą skyrių („o pasirodo viskas buvo kitaip!“, „oi kai jie klydo!“ ir t.t.). Kartais taip norisi praeitimi dvelkiančio, gerai sukalto vingio. Taip, galimai kiek išmušė iš vėžių paskutinieji puslapiai, kurie, manau, galėjo atgulti kitokiu pavidalu arba kitoje istorijos vietoje, bet suma sumarum autoriaus peikti negaliu – tai buvo jo sumanymas, o jis man nelabai patiko. Norisi kūrinį savo akimis vertinti kiek geriau, bet paties subjektyvus troškimos to ir ano galimai skriaudžia jo pripažinimą. Dėl tam tikrų priežasčių negaliu jų įvardinti, nes išduosiu pernelyg daug. Turiu klausimų, į kuriuos taip ir nesulaukiau atsakymų. Ir tai gali būti dėl dviejų priežasčių – blogai įsiskaičiau, nesupratau tarp eilučių, praleidau elementarią dalelę ARBA tiesiog į tai nebuvo atsakyta. Ir kaip Šerlokas Holmsas visada visus erzina nepasakydamas to, ką planuoja daryti, nepasidalydamas savo pastebėjimais, taip ir autorius vedžiojo/vedžioja už nosies. Skaičiau ŠILKO RŪMAI, perskaičiau MORIARTIS ir be jokios abejonės skaitysiu MERĖS RASEL NUŽUDYMĄ! Tyto alba, pirmyn!, ieškokite tokių knygų ir dalinkitės su mumis! Galbūt yra pasiūlymų šia linkme? Jeigu šiandien nepavyko pabėgioti, apsilankyti sporto klube, tai šis kūrinys – alternatyva ir geriausia treniruotė. Daug nepasakosiu. Maloniai suskaitykit.

Ogi, Šerlokas Holmas grįžta! Padėka ANTHONY HOROWITZ, kuris kūrinyje MORIARTIS leidžia prisiminti gerą, seną, tikrą detektyvą su dedukciniais elementais. Imsiuos kito galo. O pabaiga kokia...! Apgaudinėčiau, jeigu teigčiau, kad nuspėjau pabaigą. Nieko panašaus, mielieji. Žinojau, kad reikia neskubėti skaityti, sekti kiekvieną įmanomą smulkmeną ir BŪTINAI abejuoti viskuo, ką perskaitau. Deja, paties akis nėra tokia įgūdusi, kad numatytų/pamatytų galimybes. Tikri fanai-detektyvai, kurie turėdami masę! metų patirties, gali ne tik išnarplioti sudėtingiausią detektyvą (jo iki galo neperskaitę), bet dar ir patys sumeistrauti ne ką blogesnį! Taip, smulkmenų autorius pametėjo tikrai nemažai, reikėjo kaip paukštukui sulesti. Kaip jis šauniai mane apvyniojo, iki šiolei šypsausi patenkintas, kad mane taip galima lengvai apmauti. Šerlokas Holmsas ir jo istorijos buvo bene vieninteliai, kurie man patiko ir juos galėjau skaityti (su laiku viskas kiek pasikeitė). Jie kitokie – užgriebia tikrai seną, gerą laikmentį (19 a. antroji pusė), vietovės ir jų apibūdinimai (Londonas ir kitos Londonui artimos šalys), veiksmas vyksta greitai ir neapsunkina bereikalingais tekstų blokais, kiekvieno skyriaus pabaigoje yra tai, dėl ko norisi atsiversti kitą skyrių („o pasirodo viskas buvo kitaip!“, „oi kai jie klydo!“ ir t.t.). Kartais taip norisi praeitimi dvelkiančio, gerai sukalto vingio. Taip, galimai kiek išmušė iš vėžių paskutinieji puslapiai, kurie, manau, galėjo atgulti kitokiu pavidalu arba kitoje istorijos vietoje, bet suma sumarum autoriaus peikti negaliu – tai buvo jo sumanymas, o jis man nelabai patiko. Norisi kūrinį savo akimis vertinti kiek geriau, bet paties subjektyvus troškimos to ir ano galimai skriaudžia jo pripažinimą. Dėl tam tikrų priežasčių negaliu jų įvardinti, nes išduosiu pernelyg daug. Turiu klausimų, į kuriuos taip ir nesulaukiau atsakymų. Ir tai gali būti dėl dviejų priežasčių – blogai įsiskaičiau, nesupratau tarp eilučių, praleidau elementarią dalelę ARBA tiesiog į tai nebuvo atsakyta. Ir kaip Šerlokas Holmsas visada visus erzina nepasakydamas to, ką planuoja daryti, nepasidalydamas savo pastebėjimais, taip ir autorius vedžiojo/vedžioja už nosies. Skaičiau ŠILKO RŪMAI, perskaičiau MORIARTIS ir be jokios abejonės skaitysiu MERĖS RASEL NUŽUDYMĄ! Tyto alba, pirmyn!, ieškokite tokių knygų ir dalinkitės su mumis! Galbūt yra pasiūlymų šia linkme? Jeigu šiandien nepavyko pabėgioti, apsilankyti sporto klube, tai šis kūrinys – alternatyva ir geriausia treniruotė. Daug nepasakosiu. Maloniai suskaitykit.

Labai gera. Net užsimaniau paskaityti Konano Doilio istorijas.

Kadangi Šerlokas ant bangos - taip ir norisi kuo daugiau jo nuotykių; smagu prigriebti dar vieną knygą. Vos pasidalinau, jog skaitau šią knygą, gavau komentarą, jog šioje knygoje puikiai susukta intriga. Ir tikrai taip, ji nuostabiai susukta. Visą knygą dariau vieną prielaidą, tačiau kaip ir inspektorius Džonsas (kuris yra pagrindinis veikėjas šioje knygoje), ją padariau klaidingai. Vis dėlto mano padaryta išvada nė kiek nesugadino "skanios" knygos. Puslapiai tiesiog tirpo rankose, greičiau norėjosi pasiekti pabaigą ir išsiaiškinti atsakymus, sudėti visus taškus ant "i". Šį kartą mes nepamatysime Holmso ar Vatsono, į sceną ateina inspektorius Džonsas, kuris mėgina išsiaiškinti iš Amerikos atkeliavusio gangsterio paslaptį, veidą bei visus nusikaltimus, kuris jis vykdo Londone po Moriarčio mirties. Kaip ir Holmsas jis mėgina pasitelkti dedukciją, pastebėjimus bei logiką, tačiau jam labai toli iki pačio virtuozo. O į pagalbą ateina Čeisas, amerikietis - Pinkertono agentūros detektyvas. Nuostabiai skani knyga, kurios tikrai maža. Norisi daug daugiau.

Labai patiko

nors ir lėtas pasakojimas, gana gerai ri greit susiskaitė. Išlaikytas autentiškas A. Conan-Doyle stilius. Bet per daug smurto ir pabaiga labai neaiški.

antra dalis nebetokia intriguojanti kaip pirma

Kokie atsiliepimai? Ar prilygsta Šilko rūmams? Ji man labai patiko.