Gražus, ramus romanas. Pagrindinis veikėjas ir pasakotojas yra katinas Buda. Paprasta jo atsiradimo šeimoje istorija, įdomūs katiniški pasakojimai, pamąstymai, naujų sutiktų žmonių apibūdinimai. Pasaulis toks, kokį mato katinas Buda. O juk jis tikras murkiantis filosofas, žavus ir nepakartojamas.

Labai patiko,tikrai nuostabus,linksmas pasakojimas is katino pozicijos.

ĮSIMYLĖJAU ŠITĄ KNYGĄ NUO PIRMO LAPO! Jau perskaitęs tą pirmą lapą puikiai žinojau koks bus įvertinimas. Jei knyga pačiame pirmame lape mane pakylėja iki dangaus- ji TOBULA, knyga, kurios ieškojau visą gyvenimą. Ėjau gatvėmis nematydamas ir negirdėdamas nieko- man šiame pasaulyje egzistavo tik ši knyga, o visa kita išnyko. Neturiu žodžių išreikšti kokias emocijas man sukėlė ši knyga, kiekvienas sakinys, kiekviena pastraipa, kiekvienas lapas buvo toks šiltas ir jaudinantis... ir toks pažįstamas. Ach, kaip aš puikiai suprantu kates, nes aš ir pats galvoju kaip katinas. O tai, kad knygos stilius grynai kaip „Dalai Lamos katės“ buvau sužavėtas, nes po tos knygos žinojau, jog NIEKADA daugiau NIEKAS neparašys tokios ABSOLIUČIAI TOBULOS knygos... KLYDAU... Parašė. Ir ne bet kas, o LIETUVIŲ rašytoja! Žemai lenkiuosi jai, savo naujajai deivei. Dabar Jūs stovit greta Anne Rice, Soman Chainani ir Oscar Wilde- mano dievų. Taip perteikti pasakojimą katino žodžiais gali tik žmogus, kuris pats turi katę. Leidau savo Bastetai ir Frėjai kartu voliotis šalia manęs skaitant šią knygą. Žinau, jog jos visu 100% pritaria Budai- buvo aišku pažvelgus į jų akis. Ir jau pačioje pradžioje nebesuturėjau ašarų, nes viena pastraipa, knygos pradžioje, man priminė mano Stellą: „Jūs tikriausiai girdėjote, kad maži kačiukai kartais ima ir pasirodo tiesiog „iš niekur“? Čia buvo kaip tik tas atvejis. Niekur šalia nesimatė nė ženklo motinos katės ar kitų kačiukų. Visiškai neaišku, nei kaip, nei iš kur jis atklydo, kodėl pasirinko būtent Adelinos kiemą ir palindo po suoliuku šalia Mildai skirto įėjimo į namą. Jei būtumėte paklausę apie tai paties mažojo atklydėlio, šis būtų atsakęs, kad niekas nežino. Jis iš tikrųjų tąkart žinojo tik tiek, kad jam reikia susitikti su savo žmogumi. Tai buvo vienintelis jo tikslas ir noras“. Būtent taip viskas ir buvo su mano Stella. Ji iš niekur atsirado mano kieme, iškart susirado mane ir nesitraukė kelis mėnesius iš mano kiemo sėdėdama dienas ir naktis žvelgdama į mano langą, kol ją pasiėmiau vidun. Tarp mūsų buvo tas ryšys, apie kurį rašoma knygose, apdainuojama dainose ir rodoma filmuose. 2018-ųjų balandžio 24-tą netekęs savo Stellos netekau dalies savo sielos... Tokio skausmo ir netekties negaliu nupasakoti žodžiais... tai tapo fiziniu skausmu. Dėl nė vieno šeimos nario mirties taip neverkiau kaip dėl Stellos. Tą dieną išliejau visas ašaras, klykiau ant žemės kol netekau balso ir jėgų, dar niekada nebuvau taip arti savižudybės kaip tą dieną ... Netekti to, su kurio tavo siela yra surišta amžinais saitais, savo familiar‘o- prilygsta mirčiai. Maldavau dievų man grąžinti manąją Stellą ir Martą, už tai buvau pasiryžęs padaryti bet ką.. atiduoti bet ką, kad tik jos sugrįžtų.... Ir mano maldos buvo išklausytos: tą dieną mano draugė paskambino ir pasakė, jog jos katė laukiasi.... Gegužės 11-tą gimė manoji Basteta ir Frėja. Jos yra 100% reinkarnacijos įrodymas. Basteta atrodo kaip mano Marta, atpažino savo žaislus ir guolį, valgo tik tai ką valgė Marta ir elgiasi kaip ji. Frėja atrodo ir elgiasi kaip Stella, atpažino jos žaislus ir daiktus ir valgo tik tai ką valgė Stella. Mano familiar‘ai grįžo, mes ir VĖL suradom vienas kitą. O birželio 28-tą sukaks metai kaip mes kartu. Kai atėjau jas pasiimti- jos mane atpažino ir grįžome į savo namus. Mes jau puikiai vienas kitą pažinojom ir jokio streso dėl naujos vietos ir atskyrimo nuo mamos- nebuvo. Viskas buvo jau seniai nulemta ir įvyko tai kas turėjo įvykti. Šitą knygą privalo perskaityti VISI, nesvarbu ar turintys kates ar ne, nes šitas kūrinys pilnas pozityvių emocijų ir grožio.