Nedažnas muzikas kartu yra ir filosofas, o nedažnas filosofas – kartu ir muzikas. Juozas Rimas yra filosofuojantis muzikas arba muzikuojantis filosofas. Tai apskritai retenybė. Jo knyga „Muzikos filosofijos etiudai“ ypatinga tuo, kad jos autorius, būdamas profesionalus muzikantas, dar yra ir muzikos filosofijos pasaulį išmanantis gidas. Jis skaitytoją veda po slėpiningą muzikos filosofijos pasaulį ir tai daro profesionaliai.

Ši knyga yra Juozo Rimo (g. 1942) viso gyvenimo darbo muzikos srityje apibendrinimas. Jis yra garsus obojininkas, visą gyvenimą daug koncertavęs, bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius. Knyga nėra pigi sensacija, grindžiama kokia nors šiandien madinga teorija, bet išmintingas ir rūpestingas vedimas po muzikos pasaulį.

Šios knygos pagrindinė teorija yra ta, kad muzika kaip ir visas menas yra išraiška. Kompozitorius, rašydamas muzikos kūrinį, išreiškia savo vidinį pasaulį arba, tarkime, išorinio pasaulio nuotaiką, o muzikantas, atlikdamas kūrinį, jį interpretuoja, kartu išreikšdamas ir save. Autorius nori pabrėžti, kad išraiška yra ko nors išraiška. Taip į kuriamą ar atliekamą muzikos kūrinį ateina transcendencija, kuri yra tai, ką muzikos kūrinys išreiškia ir kas peržengia konkrečią išraišką ir ją grindžia.