Jeigu skaitėte bent kelias Marakami knygas, turbūt pastebėjote, kad jose dažnai kartojasi tie patys motyvai. Pagrindinis herojus – jautrus jaunuolis, mėgstantis muziką ir knygas. Jis yra ką nors praradęs – pavyzdžiui, merginą, ir papuola į tikroviškas, bet ir šiek tiek siurrealistiškas situacijas. Murakami herojus visada jautrus aplinkai – pastebi mažmožius, kurių niekas kitas nepastebėtų, ir juose apgyvendina platesnes koncepcijas. Na, bet čia užsivedžiau.

Nebijokit, „Mylimoji Sputnik“ mažai ką turi bendro su sovietų kelionėmis į kosmosą. Į kosmosą ji išneša, bet truputį kita prasme. Sumirė, veikėja apie kurią kalba ją įsimylėjęs pasakotojas, susižavi Keruako kūryba ir suklysta: vietoje bitniko jį pavadina sputniku. Šita maža klaidelė romano pradžioje užsimena apie tai, kas dėsis toliau: kažkas pakils į orą ir galbūt negrįš į Žemę, kaip negrįžo šuniuką skraidinęs „Sputnik 2“.

Romane – vos trys veikėjai. Į knygas įnikęs jaunas mokytojas, pasivadinęs tiesiog K. Dėl svajonės tapti rašytoja studijas metusi Sumirė ir jos mylimoji Miū – tėvo verslą perėmusi buvusi pianistė. K. myli Sumirę, Sumirė myli Miū, o ką myli Miū? M? Kodėl ji metė fortepijoną ir kodėl niekada nebenori mylėtis? Atsakymai bus, bet vargu ar tokie, kokių tikėsis skaitytojas. Šita knyga yra odė nemeilei, vienatvei ir kažin kuriame pasaulyje sklandančiai žmogaus sielai. Na, labai patiko.

Turiu tokią problemą – prastoką atmintį. Man rodos, kad tai – žurnalistinio darbo pasekmė. Kažką sužinau ir tuoj pat pamirštu. Prisimenu tik tiek, kad žinojau. Pamirštu filmus, pamirštu knygas, kartais pamirštu, kas man sakoma. Ne todėl, kad nesiklausau, ne, tiesiog atrodo, kad informacija lieka po nematomu apsiaustu. Bet yra dalykų, kuriuos prisimenu amžinai, kurie kvailai įsikerta galvon ir aš vis apie juos pagalvoju. Žinau, kad vienu jų taps šitame romane aprašyta scena.

Jau vėlokas vakaras. Miū leidžia dienas Šveicarijos miestelyje, kuriame veikia atrakcionų parkas. Prieš pat uždarymą ji nueina ten, vedama nepaaiškinamo troškimo pasisukti „Velnio rate“. Sėdėdama ten, užsisvajoja, ir staiga supranta: parkas uždarytas, visi išėjo, o ji – vis dar iškelta virš miesto. Kaip viskas baigėsi, nutylėsiu. Pasakysiu tik tiek, kad skaičiau šią vietą kelis kartus ir prisiminsiu visą gyvenimą, kaip prisimenu avarijos su nukąstu peniu sceną iš Irvingo „Pasaulis pagal Garpą“.

Kadaise knyga po knygos perskaičiau visus Irvingo talmudus. Labai juo žavėjausi. O dabar, po laiko atradusi Murakami, nenurimsiu, kol neperskaitysiu visko. Netgi džiaugiuosi, kad neskaičiau anksčiau, gal net būtų nepatikę. Tada labiau mėgau aštrius peilius ir kraują, o dabar mėgstu debesis ir tylias melodijas.