Pirmoji pažintis su Jodi Picoult įvyko prieš dvidešimt metų, per jos knygą „Devyniolika minučių“. Simpatija įsižiebė tokia didelė, kad vėliau, kone vieną po kito perskaičiau dar apie dešimt šios autorės romanų, o lygiai tiek ir dar daugiau liko neskaitytų. Po ilgos pertraukos knygyne tarp leidyklos naujienų pamačius Picoult „Namų taisykles“, užplūdo nostalgija ir prisiminimai, kaip negailestingai grauždavau šios autorės knygas. Ir ką gi, rašytojos plunksna nė kiek neatšipo – ją tiesiog labai įdomu skaityti.

Picoult niekada netraukė lengvos, patogios, vieną tiesos pusę turinčios temos. Kuo tema socialiai sunkesnė, dygesnė, tylesnė, tuo šiai autorei ją svarbiau ir patraukliau gvildenti savo romanuose. Palietus labai daug ir įvairių visuomenę jaudinančių dalykų, šį kartą autorės akiratyje – autizmas, o tiksliau Aspergerio sindromą turintis vaikas, jo vieniša mama ir neurotipinis (kitaip tariant sindromų neturintis) jaunesnis brolis.

Apie autizmą ar jo spektro sutrikimus vis dažniau kalbame ir Lietuvoje. Man pačiai radijo laidose teko kalbinti mamų, auginančių vaikus autistukus (kaip jos pačios meiliai juos vadina). Būtent mano girdėtos tikros istorijos tapo gyvu liudijimu šios knygos pasakojimui – tėvai nepakėlė vaiko kitoniškumo ir mamos liko su atžalomis vienos. Ši istorija atskleidžia keletą skirtingų pozicijų ir matymo taškų žmonių, kurių gyvenimus paveikia Aspergerio sindromas: tas, kuris šį sindromą turi ir tie, kurie gyvena šalia to, kuris turi. Visi jie veikiami to paties scenarijaus, iš kurio neturi pasirinkimo ištrūkti. Bet ar keistų tą scenarijų jei galėtų? Jei egzistuotų laiko mašina, ne tik grąžinanti į praeitį, bet dar ir gebanti tą būtąjį laiką „paremontuoti“.

Girdint apie vaikus autistus, dažniausiai įsivaizduojami nedidelio amžiaus vaikai - darželinukai ar pan. Bet kaip atrodo suaugusio autisto gyvenimas? Kai keturmetis tampa aštuoniolikmečiu, keliomis galvomis praaugusiu savo mamą ir sveriančiu kaip subrendęs vyras. Kai bijai, nekenti, ar tave iš proto veda tie patys dalykai kaip vaikystėje, bet dabar tu esi didelis žmogus, o jėga ir neigiamos emocijos, kurias tavyje provokuoja autizmas, išauga proporcingai su tavo ūgiu ir svoriu...

Jautriai, bet be pagražinimų autorė atskleidžia savo romano veikėjų kasdienybę, būdą, charakterius, skaudulius, nesibaigiantį nuovargį... ir meilę. Nepaisant visko. Ir taip nelengvą šeimos kasdienybę įsuka žmogžudystės byla, kurios baigtį tarsi programuoja visuomenės stereotipai. Bet tiesa nepaaiškės tol, kol neužversite paskutinio knygos puslapio.