Akvilė Kavaliauskaitė rekomenduoja: naujai išleistos pasaulinio garso knygos

Tai ką, bičiuliai, tik primenu: gyvename vieną kartą, skirkime laiką gerai literatūrai. Štai mano pavasarinis sąrašas, kuriame – ryškiausi bestseleriai ir apdovanoti autoriai. Kai kurių gal būsite negirdėję. Pavyzdžiui, aš pirmąkart atradau dvi rašytojas, kurios vos spėja lakstyti į literatūrinių premijų teikimo ceremonijas. Pasiruoškime dėti šonan telefonus ir ilgam išjungti Netflix. 

Julio Cortázar – Žaidžiame klases 

„Žinok, Akvile, čia mano gyvenimo knyga“. Šitą frazę girdėjau daugybę kartų. Vėlyvuoju sovietmečiu „Žaidžiame klases“ prasprūdo pro cenzūrą ir Lietuvos beibi bumerių karta paniro į tiems laikams itin originalią, bohemišką ir seksualią knygą. Iš mamos jau seniai pasiėmiau 1993 m. egzempliorių, bet vis neįveikdavau: šriftas ten – toks smulkus, kad jautiesi kaip pas okulistą. Ką tik perskaičiau naują, vertėjo patobulintą ir visaip išpuoselėtą leidimą. Rekomenduoju iš visos širdies.

Apie ką romanas? Argentinietis rašytojas Orasijas priklauso bohemiškam Paryžiaus Žalčio klubui. Jis bastosi po miestą vis sutikdamas Magę – valiūkišką, žemišką, kone antisnobišką merginą. Paryžiuje ir Buenos Airėse jis patenka į siurrealistiškai keistas situacijas, kurios pačios savaime gal niekuo neypatingos, bet, na, Cortázaras mokėjo rašyti ir dovanoti skaitytojui jausmą. Nesitikėkit, kad šast ir perskaitysit. Šitas romanas – imlus laikui, reikalauja dėmesio, bet tikrai yra vertas kiekvienos jūsų minutės. 

Michel Houellebecq – Sunaikinti 

Jeigu jau kalbame apie bohemą, reikia aptarti naujausią Prancūzijos bohemos simbolio Michelio Houellebecqo knygą „Sunaikinti“. Houellebecqas yra pelnęs Goncourt’ų premiją ir aukščiausią Prancūzijos apdovanojimą – Garbės legiono ordiną. Prancūzijoje jis – dažnai aptarinėjama persona. Skausmo persmelktas, susivėlęs, nuolat rūkantis ir geriantis autorius. Vieni jį vadina ciniku, kiti – giliai jautriu romantiku.

Man itin patiko „Serotoninas“ – apie nevilties apimtą pusamžį klerką, kuris per TV pamato reportažą, kiek daug žmonių pasaulyje savo noru dingsta be žinios, ir pats nusprendžia taip pasielgti. Dabar ant naktinio stalelio pasidėjau „Sunaikinti“. Protagonistas – Polis, kuriam tuoj sueis 50. Gyvena Paryžiaus centre su žmona, kurią retai mato. Jo tėvą ištinka insultas ir užsisuka dar vienas Houellebecqo pasakojimas. 

Tie, kurie vertina Houellebecqą, sako, kad jo knygose atsispindi didžiosios šiuolaikinio pasaulio problemos. Jis vis naujai moka parodyti, kiek daug beprasmių dalykų mes kasdien veikiame. Man patinka, tikiuosi, kad patiks ir jums.

Anne Berest – Atvirukas 

Kadangi jau esame Prancūzijoje, pakalbėkime apie Anne Berest. 2021 m. išleistas jos romanas „Atvirukas“ išsyk tapo nacionaliniu bestseleriu, pelnė „Prix Renaudot des lycéens“ premiją, taip pat buvo nominuotas Goncourt'ų premijai, kas yra didžiulis pasiekimas ne tik Prancūzijos, bet ir Europos mastu. Žodžiu, turime naują galingą romaną ir naują ryškią žydų kilmės prancūzų autorę. 

2003-ųjų sausį kartu su įprastais šventiniais sveikinimais į Berestų šeimos namus atkeliauja anoniminis atvirukas su Anne Berest giminaičių vardais. Visi jie žuvo Aušvice. Po daugiau nei dešimtmečio Anne imasi aiškintis, kas išsiuntė šį atviruką ir kokiu tikslu. 

Beje, pagūglinkite autorę – visomis prasmėmis įstabaus grožio moteris.

Sally Rooney – Intermezzo

Atsiprašau Rooney gerbėjų, kad tik dabar rašau apie šią knygą. Žinau, kad jūs jau seniausiai perskaitėte – galbūt net nesulaukę vertimo. Jau įpratau, kad kiekviena Rooney knyga leidybos pasaulyje tampa dideliu įvykiu. Per pirmąją prekybos savaitę Airijoje ir Jungtinėje Karalystėje parduota net 50 tūkst. „Intermezzo“ egzempliorių. Knygynai dėl šios knygos net paankstino darbo valandas. 

Skirtingai nei kituose romanuose, „Intermezzo“ pagrindiniai veikėjai – vyrai, du broliai. Peteris – talentingas teisininkas. Ivanas – šachmatininkas. Istorija prasideda jų tėčio laidotuvėmis. Tai – pasakojimas apie gedulą – kaip stipriai netekties skausmas gali paveikti su velioniu net nesusijusius žmones.

Viktorijos Užėlaitės vertimas – puikus, o jei norite, Pegasas „Intermezzo“ turi ir originalo kalba.

Jonathan Haidt – Nerimo karta

Socialiniuose tinkluose vis šmėsčioja šitos knygos viršelis. Daug kas ją skaito, nes aktualu. Apie nerimą jau tiek kalbėjome, tiek skundėmės. Ir kas iš to? Toliau sėdime savo nerimo kalėjimuose. Knygos autorius, socialinės psichologijos daktaras Jonathanas Haidtas sako turintis sprendimą: neduoti vaikams išmaniųjų telefonų. Jis mano, kad jeigu viso pasaulio tėvai susitartų palikti vaikus be mobiliųjų iki tam tikro amžiaus, apsaugotume trapią jų psichiką ir nerimo būtų mažiau. Įdomu, skaitysiu. Vilties mažai, bet gal tikrai dar galime kažką pakeisti?

Haruki Murakami – Kafka pakrantėje 

Liūdnai šmaikštūs Murakamio pasakojimai mane patraukė vėlai. Lig tol nesuprasdavau, ko čia visi kliedi dėl to japono. Užteko vienos apsakymų knygos, kad įsitraukčiau į Murakamio pasaulį, o dabar man vis negana. Tiesą sakant, dozuoju, pasilieku atostogoms ar akimirkoms, kai smegenys visiškai perkaista. Murakamis man veikia kaip terapija. 

Pristatau jums ką tik naujai išleistą romaną „Kafka pakrantėje“. 616 puslapių Murakamio! Prieš savo penkioliktąjį gimtadienį Kafka pabėga iš namų, įšoka į autobusą ir važiuoja į atsitiktinai pasirinktą Takamacu miestą. Tuo pat metu garbaus amžiaus Tokijo gyventojas Nakata sudrumsčia savo ramią gyvenimo tėkmę – nužudo nepažįstamąjį. Laukiu atostogų!

Solvej Balle – Apie tūrio apskaičiavimą 

Tarp literatų – itin madinga knyga. Tiksliau, serija. Danų autorė Solvej Balle pasakojimą ištęsė (gerąja prasme) net per 7 knygas. Aišku, fizika „Apie tūrio apskaičiavimą“ neturi nieko bendro su fizika. Nenupasakosiu geriau, nei parašyta knygos nugarėlėje:

Kažkas nutiko. Laikas išsinėrė. Kasdien ateina ta pati diena. Visai to nenorėdama Tara Selter įstringa lapkričio 18-oje dienoje. Atsidūrusi naujoje realybėje ji negali paaiškinti daugybės „kodėl?“, tačiau išgyvendama sumaištį, nuostabą ir gilią vienatvę ieško išeities. Apie tūrio apskaičiavimą pasižymi kone gravitacine trauka ir veikia lyg stiprūs raminamieji.

Francesca Giannone ­– Laiškanešė 

Dėmesio! Dabar skamba fanfaros. Skaitomiausia grožinės literatūros knyga Italijoje. „Premio Bancarella“ laimėtoja. „Alassio Centolibri Prize“ konkurso finalininkė. Žodžiu, „Laiškanešė“ tiesiog nunešė Italiją. Šiaip, kuo daugiau skaitau italų literatūros, tuo labiau patinka. Gal todėl, kad praleidau mėnesį Sicilijoje ir spėjau prisiliesti prie jų gyvenimo bei aktualijų?

Romano struktūra – itin graži ir paprasta. 1934-ieji. Ana pradeda dirbti Lindzanelo kaimo laiškaneše. Jai tenka pristatyti į namus jaunų vyrų laiškus iš fronto, emigrantų atvirukus, slaptų meilužių laiškelius. Pati to nesitikėdama, ji pakeičia apmirusį Lindzanelo gyvenimą. Gražu? Aišku, kad gražu!

Sonia Kronlund – Vyras su 1000 veidų

Jeigu matėte, o veikiausiai matėte, Spielbergo filmą su di Caprio „Pagauk, jei gali“, jeigu, kaip aš, vaikystėje žiūrėjote serialą „Pretendentas“ ir slapta norėjote tokiu tapti, na, patiks jums ši knyga. Labai patiks. Be to, tai – dokumentika, tikra istorija, taigi net kvapą gniaužia suvokus, kokių talentingų niekšų egzistuoja.

Knygos herojus sugeba vienu metu gyventi keturis vedybinius gyvenimus keliose šalyse. Jis apsimeta chirurgu, pilotu, inžinieriumi ir netgi policininku. Kam viso to reikia? Kad suviliotų moteris. O šios net neabejoja, kad į pasimatymus vaikšto su tikru šaunuoliu. „Realybė pranoksta fikciją“ – rašoma knygos nugarėlėje. Tikiuosi, pranoks true crime serialus per Netflix.

Kazuo Ishiguro – Tolumoje blyškios spalvos

Be galo apsidžiaugiau pamačiusi, kad jau yra „Tolumoje blyškios spalvos“ vertimas. Kazuo Ishiguro jau visi žinome. Japonų kilmės britas, Nobelio Literatūros premijos laureatas, vertinamas ir skaitytojų, ir kritikų. Šita plonytė knygelė – jo debiutinis kūrinys. Man buvo be galo smalsu pažiūrėti, nuo ko pradeda genijai.

Ši istorija – apie Anglijoje gyvenančią japonę Ecuko, kuri negali nustoti galvoti apie nusižudžiusią savo dukrą. Ji mintimis vis keliauja į praeitį, kol prieš akis iškyla Nagasakis...

Be galo jautri, tikroviška knyga. Skaitant jautiesi lyg herojai kalbėtųsi tavo kambary, lyg su jais keliautum tuo pačiu traukiniu. Vieno savaitgalio knyga, kuri itin melancholiškai nuteikia.