Akvilės Kavaliauskaitės TOP10 Nobelio laureatų knygų

Sveiki! Ar pasiilgot knygų rekomendacijų? Grįžtu po trumputės pertraukos su nauju konceptu. Nuo šiol rekomenduosiu nebe 3, o 10 knygų kokia nors tema. Kadangi ką tik paskelbė literatūros nobelistę, gera proga aptarti, kokie Nobelio premijos laureatų kūriniai guli knygynuose ir kaip jie gali mus pradžiuginti.

Taigi, pirmiausia – apie naująją nobelistę – Han Kang iš Pietų Korėjos. „Pegaso“ fėjos pakuždėjo, kad dar yra vienas kitas jos romano „Ateina berniukas“ egzempliorius. Nekantrauju susipažinti.

Pradėti noriu nuo Olgos Tokarczuk. Kaip man ji patinka! Nes lenkė, nes neformalė, nes intelektualė, bet su polėkiu. Atrodo, kad su Olga būtų smagu važinėtis autostopu po kokius nors keistus kraštus. Lietuvoje itin išpopuliarėjo jos „Bėgūnai“. Kai studijavau literatūrologiją, šitą knygą narstėme po eilutę, ir vis labiau ji man patiko. O dabar rekomenduoju kitas dvi.

„Empūsijas“. Daugiasluoksnis romanas lėtam ir be galo maloniam skaitymui. Veiksmas vyksta garsioje kalnų sanatorijoje 1913 m. – laikais, kai tuberkuliozė vis dar buvo neišgydoma liga.

„Jautrusis pasakotojas”. Esė knyga, kuri palies ne tik tuos, kurie rašo ar nori rašyti, bet ir kitiems leis geriau suvokti pasakojimo esmę. Iš šitos knygos prisirašiau kalną citatų.

Apie prancūzę Annie Ernaux jau anksčiau rašiau savo rekomendacijose. Dabar, kai skaičiau jau senokai, įspūdis vis dar išlikęs: lakoniška, tikra, paveiku. Mane, rašantį žmogų, netgi apima lengvas pavydas, kad kažkas sugeba šitaip koncentruotai ir tiksliai reikšti mintis. Kol kas į lietuvių kalbą išverstos dvi knygos. Aš, tiesą sakant, net nesirinkčiau, imčiau iš karto abi.

„Įvykis“. Ernaux be galo atvirai rašo apie tai, kaip nutraukė nėštumą abortų draudimo laikais. Taip, Prancūzijoje galiojo šis siaubingas įstatymas. Knyga moteriška, bet tikrai ne tik moterims, trumpa, bet ilgai išliekanti galvoje.

„Metai“. Trumputėmis istorijomis Ernaux perteikia savo ir visos Prancūzijos gyvenimą. Itin daug konteksto, nuorodų, įvykių. Tikras džiaugsmas frankofilams.

Svetlana Aleksijevič yra skausmo teoretikė ir praktikė. Jos knygos sukrečia ir tikrai nėra skirtos skaityti pie baseino siurbiant margaritas. Pradėti nelengva, bet, kai jau pradedi, sunku atsitraukti. Didžiajame blogyje Aleksijevič parodo dar didesnį gėrį, kurio šviesos niekaip neišeina užtemdyti. Jei visai jos knygų neskaitėte, pradėti siūlyčiau nuo „Paskutiniųjų liudytojų“.

„Paskutinieji liudytojai“ pasirodė dar 1989 m. Tai – už širdies griebianti dokumentika. Autorė surinko II Pasaulinio karo metais Rusijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje augusių vaikų prisiminimus. Paskaitykim, o tada paaukokim Ukrainai.

Ak, tas Jonas Fosse. Tikras skandinavas. Užtenka pažvelgti į autoriaus nuotrauką ir prieš akis išdygsta fjordai, banginiai ir norvegiškos kainos. Fosse yra išbandęs turbūt visus įmanomus žanrus. Jo rašymas – niūriai šmaikštus. Be galo mėgstu tokį stilių.

„Vaizdai iš vaikystės“ – trumposios prozos knyga, šiek tiek gal primena Charmsą. Mieli, keisti, šypseną keliantys mažų provincijos žmogelių nuotykiai.

O dabar pabandykite iš pirmo karto teisingai perskaityti šio rašytojo vardą ir pavardę: Abdulrazakas Gurnah! Taip, mums skamba gal šiek tiek juokingai, bet rašo šitas nobelistas visai nejuokingomis temomis – apie migraciją, prasisiekusią valdžią ir tiesiog neteisybę. 2021 m. Nobelio premija jam skirta už „bekompromisį ir užuojautos kupiną įžvalgumą nagrinėjant kolonializmo padarinių ir pabėgėlių likimų, pakibusių tarp kultūrų ir žemynų, temas“. 

„Rojus“ – nedidukas romanas apie dvylikametį afrikietį Jusufą, kurį tėvas, grąžindamas skolą, parduoda turtingam pirkliui. Iš knygos puslapių tiesiog veržiasi gyvybė, spalvos ir miela paaugliuko būtis.

Kazuo Ishiguro – japonų kilmės britas, kurį lietuviai jau spėjo pamėgti. Prisipažinsiu, kad pati atsilieku. Perskaičiau vos vieną knygą, kurią jums ir rekomenduoju – vos atsivertusi supratau, už ką Ishiguro gavo tą premiją ir kodėl skaitytojai jį šitaip myli.

„Klara ir saulė“ mane sužavėjo tuo pačiu kaip ir kiti japonų autoriai – nenuobodžia ramybe. Tekstas teka palengva ir norisi tuojau pat jam pasiduoti, plaukti kartu. Pagrindinė knygos veikėja – robotė Klara, kurios užduotis – išgelbėti žmones nuo vienatvės. Norėtumėte tokio roboto? Prisipažinsiu, kad aš kartais norėčiau.

Louise Glück, viena garsiausių šiuolaikinių Amerikos poečių, pernai išėjo į geresnį pasaulį. Įdomi asmenybė. Augo Niujorke, paauglystėje susirgo anoreksija, anksti neteko vyresniosios sesers. Nuotraukose ji – madinga, stilinga, fatališka – mane sudomino. Taigi, pirmąkart rekomenduosiu kelias poezijos knygas – „Laukinis vilkdalgis“ bei „Viltinga ir skaisti naktis“. Kritikai sako, kad Glück poezija autobiografiška, skaidri. Štai, už ką ji 2020 m. gavo Nobelio premiją: „už jos su niekuo nesupainiojamą poetišką balsą, kurio asketiškas grožis paverčia individo egzistenciją universalia“. Beje, be galo nudžiugino, kad eilėraščius vertė Marius Burokas ir Dominykas Norkūnas. O kitas patikęs dalykas – tai, kad tekstai išspausdinti ir originalo kalba.