Lavija rekomenduoja 10 sielą sušildančių knygų

Labas iš knygyno!

Pastebėjau, kad nuolat išsiilgstu knygų, kurios paliestų gilesnes jausmų kerteles, paskalautų jas švelniu liūdesiu, o vėliau sušildytų sielą ir paliktų žinojimą ir tikėjimą gerumu. Jei pažįstate šį ilgesį, sudėjau jums tokių knygų sąrašą.

Fredrik Backman „Gyveno kartą Uvė“

Tiesiog neįmanoma nepamilti šio į pensiją išprašyto bambeklio Uvės. Pagrindinis herojus nuo pat pirmų puslapių tapo tokiu savu, kurį norėčiau stipriai apkabinti, o besiskleidžianti jo gyvenimo istorija klibino jautriausias sielos kerteles: vietomis giliai liūdino, vietomis kėlė isterišką juoką. Knyga, prie kurios norisi grįžti vėl ir vėl.

Erich Maria Remarque „Naktis Lisabonoje“

Kas nutinka žmogui ir jo likimui užsikūrus karo mėsmalei? Ar tokioje sumaištyje galima išlaikyti meilę, užuojautą, supratimą, viltį ir norą pratęsti save ateities kartose? Veikėjai, įsviesti į negailestingas aplinkybes, lieka ištikimi sau, savo principams. Nepaisant nieko, svarbiausia — troškimas ir pastangos mylėti, suprasti savo „aš“, o paskui ir visą pasaulį.

Becki Albertalli „Su meile - Saimonas“

Paauglystė ir homoseksualumas. Lyg šis amžiaus tarpsnis ir taip neturėtų pakankamai iššūkių, Saimonui dar prisideda ir savo identiteto klausimas.

Knyga parašyta labai šiltu, artimu, mielu ir tuo pačiu linksmu stiliumi - joje visas bręstančio žmogaus pasaulis, paprastai, ramiai ir žmogiškai papasakotas kiekvienam, kas nori suprasti arba būti suprastas.

Juozas Gaižauskas „Dievas su šlepetėmis“

Ilgą laiką Lietuva Juozą Gaižauską pažinojo kaip puikų aktorių. Aš savo ankstyvoje jaunystėje buvau prisiekusi grupės „Viengungių melodijos“ gerbėja. Ir kai prieš keletą metų Juozas paėmė plunksną į rankas, įrodė, kad yra įvairiabriaunis kūrėjas. Atvirai, autoironiškai, šiltai, gyvybingai papasakota istorija ne tik apie išorinį kelią, bet ir vidinę kelionę, kuriai negali likti abejingas.

Harper Lee „Nežudyk strazdo giesmininko“

Garbingo gyvenimo kukli pamoka — taip keliais žodžiais būtų galima apibūdinti šią knygą. Romanas pilnas šviesaus liūdesio ir tylaus džiugesio, kuriuos žmogui dovanoja sąžiningumas ir tolerancija, o žiaurumas ir prietarai atima. Per naivias vaiko akis papasakota istorija paliečia giliausius dalykus, iškelia svarbius klausimus ir perkainoja vertybes. Knyga, kurią neretai išgirsite minimą šiuolaikiniame kine ir literatūroje.

John Irving „Pasaulis pagal Garpą“

Kūrinys per kurį taip pamilau skaitymą ir pati Irvingą bei perskaičiau dar neblogą krūvelę jo kūrinių. Deja, su gerokai vėlesne autoriaus kūryba simpatija nutrūko, bet tai niekaip netrukdo man šią knygą įtraukti į viso gyvenimo asmeninį topą.

Visų įvykių centre – T. S. Garpas, rašytojas, skandalingai išgarsėjęs ne tik savo knygomis, bet ir gyvenimu. Jis ir visi kiti spalvingi šios knygos personažai kiekvienas savaip mėgina prisitaikyti prie neretai absurdiškos mūsų pasaulio tikrovės ir gyventi gyvenimą, kokio trokšta.

Rimantas Kmita „Pietinia kronikas“

„Gyvenimas yra debils”. Bet jame reikia kažkaip išgyventi. O kai tas gyvenimas skleidžiasi laukiniais laikais tik po atgautos nepriklausomybės ir dar Šiauliuose  - yra reikalų. Nepaprastai šilta, autentiška, įtaigi paprasto vaikinuko istorija, įrodanti, kaip svarbu tavo asmeniniai pasirinkimai ir nuorodos gyvenime. Kaip gali lukštentis iš kokono ir augintis sparnus, užuot nukrypus kirmino takais. 

Romain Gary „Aušros pažadas“

Knyga apie besąlygišką meilę. Tas visa apimantis jausmas, kurį savo vaikui dovanoja motina. Ir tai nėra toks jau dažnas ar savaime suprantamas reiškinys realybėje, bet ši knyga yra motiniškos meilės ir tikėjimo savo vaiku biblija. Išskirtinis Gary rašymo stilius taip įtaigiai piešia daug autobiografinių spalvų turinčią istoriją, kurioje juokas, sunkumai, iššūkiai, vargas ir viltis visada greta.

Jurga Baltrukonytė „Karštas autobusas“

Kiekvienas knygos puslapis tampa keistu, juokingu, kartais filosofiškai įdomiu atradimu. Švelnus humoras susipina su rimtomis temomis, o Jurgos meistriškumas spalvinant personažus, akimirksniu jiems suteikia realumo jausmą. Tarsi su visais jau esi prasilenkęs gyvenime - vienus sutikęs, su kitais pasilabinęs, trečius už rankos palaikęs. O gal tai žmonės, su kuriais pasimatymo dar tik lauki…

Delia Owens „Ten, kur gieda vėžiai“

Jei matėte tik filmą, o neskaitėte knygos - užjaučiu. Bet šią klaidą galima lengvai ištaisyti, nes filmas net per nago juodimą neperteikia tikrosios šios knygos esencijos: tos tirštos, sodrios, skonėjimąsi žadinančios kalbos, kurią valdo rašytoja. Tų sudėtingų, širdį veriančių išgyvenimų, per kuriuos turi pereiti mažas vaikas paliktas pražūčiai, bet gebantis įsitverti mažais kumštukais į gyvenimą ir išlikti. Tas suaugusios moters jausmingumas ir stiprybė, atremiant likimo smūgius. Tai epas gamtos grožiui ir žmogaus sielos vitališkumui.