Lavija rekomenduoja: Donskį, Svetimkūnius ir knygą apie priešmirtinio tvarkymosi meną

Leonidas Donskis: Blogis yra laikinas

Skaityti Leonido Donskio tektus - lyg klausytis tėvo, gal vyresnio brolio, kuris tau yra autoritetas, kurio delnas tvirtas, bet švelnus ir šiltas. Jei jūsų aplinkoje trūksta tokio žmogaus, šios knygos lapai gali tapti nuostabia, vertinga, turininga kompensacija. Tai knyga, kurią skaitant jautiesi tarsi pildomas indas - kartais godžiai ryjant tekstus, kartais pamažėle, su pauzėmis. O tai ypač vertingas rezultatas, nes kasdienybėje, tas informacijos srautas, kuriame liejasi  lėkštumas, bevertės rašliavos, absurdas, melagienos veikia kaip emocinių, psichologinių ir net fizinių jėgų siurblys.  

Kai prieš aštuonerius metus Vilniaus oro uoste profesoriui netikėtai sustojo širdis, į žinią apie jo mirtį daugelis sureagavo „per anksti!“. Ir tai ne tik dėl jo amžiaus (jam tebuvo 54 m.), bet dėl viso potencialo, kuriuo jis dar galėjo dalintis su visais, kurie juo žavėjosi, gerbė, mylėjo dėl jo rašinių, paskaitų, pranešimų, straipsnių, knygų, laidų, komentarų ir ypatingos asmenybės. Donskis buvo tapęs Lietuvos fenomenu, tebėra iki šiol. Kartais užtenka vienos kitos jo citatos, kad stotum į gerbėjų gretas, net jei ne visada šimtu procentų pritari visoms mintims.

„Optimizmas – tai tikėjimas, kad blogis laikinas ir nelaimi prieš žmoniškumą“. Šios filosofo Donskio citatos fragmentas tapo rinktinių raštų pavadinimu, kuriuos sudarė Laimantas Jonušys. Tai gali tapti kasdiene mantra kiekvienam, kuris šiais įtemptais laikais praranda pusiausvyrą ir vidinę ramybę nepasiduoti chaotiškiems jausmams ir bauginimui. Nusiraminti, bet neužsimerkti į tai, kas vysta pasaulyje ir šalia tavęs. Gilintis, žinoti, suprasti, suvokti, įžvelgti visas puses - šie tekstai yra tarsi vedlys siekiant tokio sąmoningumo.

Margareta Magnusson „Švelnus švedų priešmirtinio tvarkymosi menas“

Ar galima be įžeidimo, įskaudinimo, nepatogumo ir kaltės jausmo prakalbinti savo artimą, gyvenimo žiemos link žengiantį žmogų, apie pasiruošimą mirčiai? Ar galite įsivaizduoti tokį pokalbį su savo mama, tėvu, teta, uošviais, anyta arba sutuoktiniu, gyvenimo partneriu? Neretai su žmogumi kalbėti apie jo, o ne kažkieno kito, artėjančią gyvenimo pabaigą tampa tylos spynomis apkabinėtu tabu. Atrakinti šios temos duris nusprendė švedų menininkė, kuri savo amžių apibūdina „kažkur tarp aštuoniasdešimties ir šimto metų“. Išlaisvinti save ir savo šeimą iš viso gyvenimo netvarkos - tai tapo jos pagrindine mintimi ir pagalba bet kuriam atsivertusiam knygelę.

Švedai turi ypatingą tvarkymosi būdą, įkvepiantį iš anksto tvarkytis taip, lyg galėtum mirti bet kurią minutę. Tokiu būdu išvengiama per visą gyvenimą sukauptų nereikalingų daiktų, su kuriais po mirties tektų vargti artimiesiems. Šioje knygoje autorė rengiasi naujam gyvenimo etapui - po vyro mirties skraustymuisi į gerokai mažesnį būstą, o tuo pačiu suprasdama, kad kitas etapas jau bus kraustynės anapus. Su neįtikėtinu lengvumu, paprastumu, švelnumu, skandinavišku humoru Magnusson dėsto gyvenimo tiesas, išvengdama liūdesio ar depresijos nuotaikų. Tekstai pilni šviesos, realistiškų, sentimentalių ir šiltų nuotaikų. Ji pasakoja, kaip jai teko tvarkyti velionės anytos namus, kiek reikalų buvo, mirus jos sutuoktiniui. Matydama visą virtinę rūpesčių, kurių galima buvo išvengti, pradeda savo švelnų švedišką priešmirtinį tvarkymąsi, taip užkirsdama kelią galimai savo vaikui naštai. Autorės būdas ir charakteris išskirtinis -  pradedant ironišku požiūriu į savo amžių, baigiant pašmaikštavimais, kurie tokią nelengvą temą nuelektrina ir paverčia paprasta ir savaime suprantama.

Knygoje rasite konkrečių patarimų, ką daryti su skirtingų kategorijų daiktais, kurių prisikaupia kiekvienuose namuose. Kaip atskirti jau nereikalingus ir pasilikti dar tikrai svarbius ir naudingus. Ir nors, gali pasirodyti, kad šis tvarkymosi būdas grindžiamas tik vienu scenarijumi, iš tiesų, auorės dėstomais patarimais galima vadovautis per visą gyvenimą, ne tik artėjant prie būties finišo. Nuostabus dalykas, kaip kitoniškai galima pažvelgti į slegiančias temas, jas paverčiant tarpusavio supratimu ir pakylėjimą teikiančiais šeimos pašnekesiais.

Patricija Tilvikaitė „Svetimkūniai“

Ar tavo artimieji, o svarbiausia tavo mama, gali tapti didžiausią emocinį skausmą sukeliančiu žmogumi? Kaip neadekvačiai, neleistinai, demoralizuojančiai gali elgtis žmogus, kuris devynis mėnesius nešiojo tave savo įsčiose, pagimdė ir turėjo tapti didžiausia užuovėja pasaulyje. Kaip moteris, kurios meilės, palaikymo ir šilumos natūraliai tikėjaisi, iš kurios kūno atėjai, tampa tavo gyvenimo svetimkūniu. Kaip sepija, kuri vis nepristinga leisti juodą rašalą į didelį debesį, kuriame ir skendi pagrindinė romano veikėja Meda. 

Knygos autorei 27-eri, bet skaudžių patirčių jos gyvenime, kuriuos ji ir vadina svetimkūniais jau apstu. P. Tilvikaitė ne iš nuogirdų patyrusi toksišką elgesį iš artimųjų, labai įtaigiai sukūrė ir visą pasakojimo veikėjų portretų galeriją. Pasivaikščiojus po tą galeriją nejučia atpažįsti kuriamus charakterius - kažką iš jų esi sutikęs savo gyvenime, kažkurie apnuogina ir reflektuoja tave patį. Iš pirmo žvilgsnio, lengva atrodanti knyga (nes skaitosi ji labai lengvai ir greitai) palieka poskonį, kuris vis grąžina pamąstyti, kokius santykius ir kaip mes kuriame su savo pačiais artimiausiais - su tais, kurie atėjo į mūsų gyvenimą per kraujo ryšį, ir su tais, kuriuos į savo gyvenimą įsileidome plačiai atlapoję duris. Ką jie daro su mumis ir mums, ir ką mes darome jiems.

Romanas pilnas lengvai atpažįstamų vietų, dialogų, situacijų, stereotipų, žmonių tipažų. Autorė meistriškai visa tai barsto ironijos, nusivylimo, bet tuo pačių negęstančios vilties ir optimizmo prieskoniais. Gavosi tikra, gyvenimiška, skaudi, linksma, tikroviška ir paliečianti debiutinė Tilvikaitės knyga.