Mažos, bet galingos: Akvilė rekomenduoja nedidelės apimties knygas
Ar rinkdamiesi knygą kreipiate dėmesį į puslapių skaičių? Aš – taip! Pavyzdžiui, būna, kad turiu laisvą pusdienį, noriu drybsoti ant sofos ir perskaityti kūrinį nuo viršelio iki viršelio – tada renkuosi kažką visiškai mažo. Arba, kai skrendu filmuoti savo laidų apie emigrantus. Skrisdama į priekį dažniausiai skaitau kažką susijusio su būsimais filmavimais, o atgalinis skrydis visada skirtas poilsiui. Tam turiu pasiruošusi nedidelės apimties knygą, kurią baigiu lėktuvui palietus Lietuvos žemę. Ir jums atrinkau nedidelės apimties lobių iš „Pegaso“ lentynų. Bus ir klasikos, ir naujienų, ir viskas lengvai tilps į vasaros kelionių lagaminą.
Pradėsiu nuo dviejų lietuvaičių, nes tikiu ir noriu palaikyti. Aišku, daug pristatinėti nereikia – šitas knygas jau pastebėjo kritikai, gyrė skaitytojai, tai ir aš pagirsiu.
Ieva Dumbrytė – itin savita autorė, turinti fantastišką humoro jausmą. Jeigu Ieva įrašinėtų komedijos podkastą, tik jo ir klausyčiau. Ieva nebijo būti nemadinga, rašo apie kaimą ir tai daro taip sodriai, lyg toji baba šalia tavęs stovėtų, o gaidys tiesiai į ausį kakariekuotų. Kad šita knyga patiktų, reikia lengvai išeiti iš proto. Bet nebijokite – užvertę paskutinį puslapį, lengvai sugrįšite atgal. „Negrįžtantys“ nėra tokie jau kūdi (labai norėjau įtraukti!), per dieną gal ir neprarysit, bet skonį jausite ilgai.
Marija Sokolovaitė – diplomuota biologė, studijuojanti filosofiją. Gimė 1999 m.!
Taip, slėptis mums, milenialsams, nes Gen Z jau rašo knygas. Iškart prisipažinsiu, kad „Pozuotojos” dar neskaičiau, laukiu savaitgalio, kai pagaliau galėsiu nuo kompiuterio persikelti ant sofos, bet pažadas didelis ir iš atsiliepimų panašu, kad išpildytas. Apie ką knyga? Merginos dėmesį patraukia skelbimas: tapytojas ieško pozuotojos. Sutiktas dailininkas apsisprendžia sukurti portretą nė karto nepažvelgęs į pozuotoją.
Ši mažytė meilės istorija pirmąkart išleista 1992 m. National Geographic fotografas atvyksta fotografuoti Madisono apygardos tiltų, vieno jų neranda, užtat sutinka gyvenimo meilę. Vėliau Clintas Eastwoodas pagal šią ploną knygutę sukūrė filmą, irgi tapusį klasika. Vis pasigirsta nuomonių, kad knyga per plona, kad netempia iki tikro romano, kad per saldi ir neverta tokio populiarumo. Griežtai nesutinku! Taip, tai – paprastutis skaitinys, bet tas lakoniškumas mane tiek sužavėjo, kad retsykiais išsitraukiu knygelę iš lentynos, atsiverčiu bet kurioje vietoje ir prisimenu, kokią malonią popietę man padovanojo R. J. Walleris.
Turbūt į mano duris jau beldžiasi senatvė, nes vis norisi sugrįžti prie kažko, ką skaičiau mokyklos ar studijų laikais, ir vis susižaviu naujais kokybiškais leidimais. Apie ką yra Kamiu „Svetimas“, pasakoti tikrai nereikia – jeigu neskaitėte, čiupkite šį dailų leidimą.
O dabar siunčiu linkėjimų iš „Pegaso“ angliškų knygų skyriaus. Amerikiečiai puikiai moka elgtis su knygų formatais ir sukuria tokius dailius minimalistinius viršelius, kad, jei nebūtų gaila knygos, nuplėščiau ir įsirėminčiau. Pamaniau, kad jau žinomas knygas perskaityti angliškai – puikus būdas patobulinti anglų kalbą. Atkreipiu dėmesį į dvi gražuoles.
Selindžeris, kuris lig šiol yra geriausias kiekvieno paauglio draugas.
Pastebėjau, kad daug kam ši knyga – pati mėgstamiausia, bet gėda pripažinti, nes banalokai nuskambės. Na, nuostabi knygelė, kam čia gėdytis? Skaitykim, nes sunku rasti ką nors mielesnio už „Mažąjį Princą“.
Alina Bronsky yra absoliuti mano meilė. Rusų kilmės vokietė moka rašyti ryškiai, užgriebti žmogaus būties absurdiškumą ir taip meistriškai skaudina savo veikėjus, kad suskausta ir skaitytojui. Skaičiau „Babos Dunjos meilę“, skaičiau „Totoriškos virtuvės aštrumus“ – be galo patiko. Dabar griebsiu „Barbara nemirs“. Jeigu dar neatradot Bronsky, jūsų laukia daug puikiai praleisto laiko.
Atsisveikinimas su Gabo ir Mersedese
Gabrielio Garcíos Márquezo sūnaus memuarai apie tėvą ir mamą. Žinau, kad atsidusot. Atrodo, kiek galima tą vargšą Márquezą čiulpti. Nenorėjo, kad išleistų jo paskutinį nebaigtą romaną – išleido. Nenorėjo jokių filmų ar serialų – pastatė. Iš kitos pusės pagalvojus, sūnus tikrai turi teisę rašyti apie savo tėvus, o ir pati knyga, nors nedidukė, išties puiki. Pradėjusi skaityti, praradau laiko pojūtį. Na, užburia tas Márquezas, viską norisi apie jį žinoti. Memuarus išvertė legendinis Valdas V. Petrauskas. Ačiū jam už tai!
Alice B. Toklas autobiografija
Nustebau knygyne radusi šią knygą. Nuolat domiuosi literatūros naujienomis ir keista kaip lig šiol nepastebėjau tokio grynai mano skonio teksto. Gal kad viršelis juodas? Štai, kas parašyta nugarėlėje:
1903-iaisiais amerikietė Gertruda Stein persikrausto į Paryžių. Vaikšto po parodas, perka keistus jaunų menininkų kūrinius – Paulio Cezanne’o, Henri Mattise’o, Pablo Picasso. Į vakarėlius jos namuose renkasi modernizmo ikonomis netrukus tapsiantys tapytojai, rašytojai, teatro žmonės.
Snobiška? Taip! Įdomu? Be jokios abejonės! Ypač, žinant, kad Stein yra termino „Prarastoji karta“ autorė.
Pradėjau Dumbrytės kaimu, baigsiu kroatės Martinos Vidaić blakėmis. Tai bus pirmoji mano perskaityta kroatų autorės knyga. Absoliučiai nieko nežinau apie kroatų literatūrą. Nors net du kartus keliavau po šalį ir nemažai mačiau gamtos stebuklų, visai nepažįstu jų kultūros. Žodžiu, Kroatija man – tamsokas miškas. Laikas pasitaisyti. Vidaić, Europos Sąjungos literatūros premijos laureatė, kviečia į psichogeografinę kelionę po Zagrebą ir kroatišką pajūrį.
Taip pat skaitykite
Visos naujienos
