Rašytoja Z. Rudzka: „Pasaulyje pilna stiprių moterų, būtų gerai, kad daugiau jų atsirastų ir literatūroje“

Rašytoja Zyta Rudzka yra išskirtinis balsas šiuolaikinėje lenkų literatūroje ir būsimoji Vilniaus knygų mugės viešnia. Lietuvių kalba pasirodė pirmasis jos romanas „Tas juokiasi, kas dantis turi“ („Ten się śmieje, kto ma zęby“, 2022, išleido „Kitos knygos“), 2023 m. įvertintas garbingiausia Lenkijoje Nikės literatūros premija.

Tai pasakojimas apie kirpėją Verą, kuri, mirus sutuoktiniui, klajoja po Varšuvą ieškodama jam tinkamų batų laidotuvėms. Pati rašytoja šį romaną vadina „vargo odisėja“ – čia dera groteskas, atkaklumas, aštrus sąmojis ir pažeidžiamumas, o kasdienybės detalės išauga iki egzistencinių klausimų.

„Tikiuosi, kad lietuviškai išeis daugiau Zytos Rudzkos knygų. Mielai imčiausi jas versti, nors tokio sunkaus darbo dar neturėjau“, – prisipažįsta romaną iš lenkų kalbos išvertusi Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė Irena Aleksaitė.

I. Aleksaitė kalbėjosi su rašytoja apie tai, kaip psichologijos žinios atsispindi jos kūryboje, ir apie knygų herojes, kurios ne tik stebi pasaulį, bet ir jį keičia.

Zytą Rudzką kalbina Irena Aleksaitė

Kaip iš psichologės, psichoterapeutės tapote rašytoja?

Rašiau visada. Dar nebaigusi psichologijos studijų išleidau debiutinę knygą. Tai buvo poezijos tomelis. Dabar manau, kad tie eilėraščiai nebuvo itin vykę. Juose per daug patoso, kurio dabar vengiu, esu linkusi rašyti juodojo humoro stiliumi, pasitelkti ironiją.

Jaučiatės esanti labiau psichologė ar literatė? Jei literatė – labiau poetė, prozininkė ar dramaturgė?

Nedirbu psichologe. Esu literatė. Bet pirmiausia jaučiuosi savimi, o tai, kaip žiūriu ir matau pasaulį, kas man nutinka arba nenutinka gyvenime, su kuo bendrauju, – visa tai skatina mane rašyti.

Ar profesionalus psichologijos išmanymas padeda jums rašyti? Ar naudojatės savo psichologės praktika?

Nerašau psichologijos knygų. Literatūra – šis tas daugiau nei įvairių psichologijos teorijų aprašymas. Man svarbiausia rašytojo darbo dalis yra kalba, o ne mano psichologijos žinios. Žinoma, mane domina žmogaus prigimtis, egzistenciniai potyriai. Dažnai rašau apie emocijas ir jausmus, tuos pagrindinius – meilę, išgyvenimus dėl praradimų, gedulą. Bet mano knygos nėra gyvenimo instrukcijos, nesuteikia vienareikšmės paguodos. Netgi labiau domina herojai, kurie sunkiai tvarkosi su savo bėdomis ir problemomis ar apskritai neįstengia to padaryti. Nors neseniai per autorinį susitikimą viena skaitytoja pasakė, kad mano romanai visada baigiasi laimingai. Yra teisybės jos žodžiuose. Bet tai nebūna tiesiog laimingos pabaigos, nes aš pasakų nerašau. Tačiau paskutiniai knygos „Tas juokiasi, kas dantis turi“ žodžiai tokie: „<... >išėjau iš namų.“ Ir manau, kad mano veikėjai Verai, vyrų kirpėjai, tokia pabaiga yra tarsi naujo gyvenimo pažadas.

Beveik visos jūsų knygos buvo apdovanotos arba nominuotos įvairiems literatūros apdovanojimams. Kurią savo knygą mylite labiausiai ir kodėl?

Kiekvienas apdovanojimas man svarbus. Apdovanojimai – tai dar viena romano gyvenimo pusė, nes yra žmonių, kurie skaito tik apdovanotas knygas. Man apdovanojimas – garbė ir džiaugsmas, bet taip pat tiesiog piniginis atlygis. Jį gavusi galiu rašyti toliau. Rašantiems žmonėms finansinė laisvė labai praverčia. Bet, žinoma, ji negarantuoja, kad parašysi gerą knygą. Tai visada paslaptis. Ir labai gražu, nors kartu žiauru, kad mene nėra jokių garantijų. Bet jei kas nors sumanys rašyti romanus, nes trokšta šlovės ir pinigų, tai tikrai nepatariu to daryti – gali lengvai susigadinti gyvenimą.

Kai kurie lenkų kritikai knygą „Tas juokiasi, kas dantis turi“ vadina feministine knyga. Aš jokio feminizmo ten neįžiūrėjau. O kaip manote jūs?

Sėdusi dirbti neketinau parašyti feministinės knygos. Parašiau istoriją apie senstančią moterį, stiprią ir plėšrią. Vienišą. Tai vargo odisėja. Ji keliauja ieškodama batų, kad apautų savo pašarvotą vyrą, nes to kojos ištino ir seni batai nebetinka. Ši knyga – pasakojimas apie meilę, apie gyvenimą, stiprybę ir silpnumą.

Šios knygos herojė Vera – nekasdienis personažas. Tokių literatūroje nesu sutikusi, gyvenime, beje, irgi, bet juk ir nepažįstu viso pasaulio moterų. Ar ji išgalvota, ar panašią moterį pažįstate?

Tai išgalvotas personažas, bet dažnai sutinku moterų, kurios gyvena sunkiai, kurios daug matė ir patyrė, bet kurios nepasiduoda, nesudeda ginklų, nekapituliuoja. Pasaulyje pilna stiprių moterų, būtų gerai, kad daugiau jų atsirastų ir literatūroje. Šis romanas išverstas į septyniolika kalbų. Visai neseniai išėjo Argentinoje ir Vokietijoje. Vadinasi, visur yra tokių verų, kirpėjų, kurias sutinkame kasdien, bet apie kurias nieko nežinome.

Kokias dar savo knygas norėtumėte matyti išverstas į lietuvių kalbą?

Knyga „Trumpas apsikeitimas ugnimi“ nenustoja būti skaitoma Lenkijoje, verčiama į kitas kalbas. Tai poetės monologas, parašytas aštria, kovinga kalba. Jos meilės, santuokos, motinystės istorija. Bet taip pat ir pasakojimas apie santykius su motina, kuris atskleidžia vieną karo istoriją. Man pačiai labai patinka „Minkštieji audiniai“ (Tkanki miękkie, 2020), tai dviejų gydytojų – tėvo ir sūnaus – istorija. Visai netrukus išeis nauja mano knyga – „Tik kvailiai gyvena iki galo“ (Tylko durnie żyją do końca). Joje pasakojama apie Lidą, kūno kultūros mokytoją, kuri palieka didmiestį, turtingus tėvų – abu advokatai – namus ir apsigyvena kaime. Dirba kaimo mokykloje ir gyvena su dviem vyrais, geodezininku ir šaltkalviu. Tai anaiptol ne joks meniškas ménage à trois, o tiesiog įmanomos, bet visiškai paprastos meilės istorija. Labai myliu savo heroję. Man literatūra kaip veidrodis yra nepakankama. Piešiu herojes, kurios ne tiek stebi pasaulį, kiek jį keičia.