Romano „Blogos manieros“ autorius Tomas Mylista: „Galiu meluoti, ir pagauti mane bus sunku“

Romaną „Blogos manieros“ diplomatas Tomas Mylista rašė savo malonumui. Draugo įkalbėtas, išsiuntė jį leidyklos „Alma litera“ Suaugusiųjų literatūros konkursui. Konkursą knyga laimėjo. Dar daugiau, šiandien romano leidimas pakartotas, o internete jis yra viena labiausiai perkamų lietuviškų knygų. 

Trečiojo leidyklos „Alma littera“ Suaugusiųjų literatūros konkurso nugalėtojas romanas „Blogos manieros“ įtraukia į šmaikštų ir nuoširdų pasakojimą, o taip pat primena, ką reiškia gyventi pasaulyje, kuriame pamatinės vertybės pristatomos atvirkščiai.

„Šiame pasaulyje vyrai žudo dėl aukso ir valdžios, o moterys myli turtingus ir valdingus. Likimas sprendžia, kas gyvens, kas turės mirti. Tai knyga apie mano likimą, apie tai, kaip daug kartų apgavau mirtį ir sulaukiau gyvenimo sėkmės. Ir dar apie tai, kaip mane nusinešė aistra nepasiekiamai moteriai. Meilė įsilaužė į mano širdį įžūliai kaip vagilka. Jos vardas buvo Julija ir ji buvo generolo Parčevskio dukra. Žodžiu, visiškas bardakas“, – taip knygą apibūdina pagrindinis jos personažas, nepatyręs jaunuolis Jonas.

„Blogos manieros“ – tikras emocijų ir patirčių kokteilis. Skaitydamas šią knygą, galbūt piktinsiesi, galbūt juoksiesi, tačiau abejingų ji nepaliks. Energingai, nepagražinta kalba parašyta istorija – apie paslaptis, išgyvenimą, nuotykių troškimą. Ir, žinoma, apie meilę. Knyga – tarsi įtemptas filmas apie mūsų netolimą praeitį“, – taip romaną apibūdina literatūros apžvalgininkas Audrius Ožalas.

Su romano „Blogos manieros“ autoriumi Tomu Mylista kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

Neabejoju, kad penkiasdešimtmečius jūsų knyga panardins į nostalgiškus vaikystės laikus. Ar vaikystės prisiminimai lėmė, kad pasirinkote būtent tokią knygos aplinką?

Esate skaičiusi detektyvų, kurie vyksta devynioliktojo amžiaus Anglijoje? Karietos ir visa kita? Išties šie detektyvai ir devynioliktojo amžiaus Anglija mažai ką turi bendro. Tai – tiesiog fikcinė aplinka, kurioje vyksta istorijos veiksmas. Kai sugalvojau knygos fabulą, svarsčiau keletą skirtingų fikcinių aplinkų, kuriose galėtų nutikti knygos nuotykiai. Vienas variantas kvietė į Smetonos laikus, tačiau, pradėjęs namų darbus, supratau, kiek daug reikės žinių, kad galėčiau autentiškai pameluoti aplinką, išmokti to meto kalbą, kad dialogai skambėtų. O dabartiniame laike mano sumanymas būtų atrodęs netikroviškai. Šitaip ir apsisprendžiau, kad romano veiksmas vyks mano vaikystės laikais, sovietmečiu, kuris dabar jau gerokai nutolęs ir gali tapti erdve, kaip devynioliktojo amžiaus Anglija. Galiu įtikinamai meluoti, o pagauti, kad meluoju, bus sunku. Kai kurie aplinkos elementai pritempti, realybėje, žinau, taip negalėjo būti. Stengiausi kurti įdomų fikcinį pasaulį, kuris įtrauktų skaitytoją.

Ar galima sakyti, kad mūsų atmintis, pamirštanti ir prisimenanti, ką nori, jau pati yra fikcija?

Daugeliui žmonių, jaunystė, kad ir kokia buvo, yra pats gražiausias laikas. Iš skaitytojų reakcijos suprantu, kad entuziastingiausi yra mano amžiaus žmonės, bet girdžiu, kad patinka ir jauniems žmonėms – šešiolikmečiams, aštuoniolikmečiams, to laikmečio visiškai nepažįstantiems. Jiems tai – nuotykių knyga, į kurios siužetą jie įsijaučia. Na, o vidutinio amžiaus skaitytojai žiūri į „Blogas manieras“ šiek tiek įtariai. Bent jau iš pradžių. Pacituosiu vieną komentarą: „Lietuvis. Hm... Negirdėtas autorius. Labai abejojau pasirinkimu, bet likau labai nustebinta, siužetas įtraukė taip, kad buvo sunku atsitraukti. Rekomenduoju“.

Nuo ko pradėjote vynioti savo istoriją?

Na, pasakykite man, ar lietuvių moterys yra stiprios, ar nelabai? Man tradicinė, mums peršamo lietuvių kultūros įvaizdžio moteris dažnai yra nuskriausta, raudanti nelaimelė lelijėlė. Tačiau esama ir kitokių moterų. Mūsų tautos tėvas Jonas Basanavičius yra užrašęs baladę apie Ulijoną. Kai ją išgirdau, šiurpas nugara prabėgo: joje dainuojama apie moterį, kuri bet kokiomis priemonėmis siekia savo laimės, dėl jos yra pasirengusi nužudyti brolį. Ir aš norėjau parašyti apie tokią ambicingą, priemonių nesirenkančią moterį, kokių Lietuvoje buvo visais laikais – pradedant karaliene Morta viduramžiais ir Barbora Radvilaite renesanso epochoje, Kauno poniomis Smetonos laikais ir auksinėmis nomenklatūros damomis sovietmečiu. Mano Julija, kuri yra ir Ulijona, ir Ulijana, – stipri, gal net šiek tiek nuodinga moteris, kuri nesėdi rankų sudėjusi.

Kaip tik tuo metu, kai Julija radosi mano galvoje, bendravau su žmonėmis, su kuriais Lietuvoje būtų sunkus susidurti, dabar jau – ir visai neįmanoma. Tų moterų bruožai taip pat atsikartojo. 

Esu kilęs iš mažo Lietuvos miestelio – Sedos. Mano gyvenimas prasidėjo sovietų sąjungoje, su visomis mažo miestelio ir sovietmečio realijomis: propaganda nuolat trimitavo, koks nuostabus gyvenimas, o parduotuvėse nieko nebuvo. Tėvai sukosi, kad išmaitintų šeimą. Lietuvos užkampyje augau tarp knygų. Nors tėvas ir išgerdavo, buvo išsilavinęs, o ir aš pats domėjausi daugybe dalykų, kurie buvo neįprasti mano aplinkai. Inteligentai sovietmečiu buvo diskriminuojama klasė – inžinieriai uždirbdavo mažiau nei darbininkai, gydytojai – mažiau nei traktorininkai.

Vėliau, jau nepriklausomoje Lietuvoje, gavau stipendiją studijoms. Ekonomiką studijavau Austrijoje, magistro studijas baigiau Jungtinėse Amerikos Valstijose. Gavau darbą Europos taryboje, organizacijoje, ginančioje žmogaus teises. Čia susidūriau su visai kito sovietinio sluoksnio žmonėmis. Pirmaisiais darbo metais susidraugavau su keliais ukrainiečiais ir rusais, kurie buvo ne savo šalių vadovų paskirti, o laimėję atvirą konkursą

Julijos personažas turi mano bičiulės Olgos bruožų. Jos tėvas – sovietinių laikų diplomatas, Ukrainos ambasadorius Vokietijoje, ji pati – buvusi Ukrainos kultūros viceministrė. Viename vakarėlyje išgirdau Olgą ir dar kelis rusus kalbančius apie batą. Klausiu, kas tas batas, paaiškėja, kad visi, išskyrus mane, prisimena, kaip juos, nomenklatūros vaikus, kvietė į Kremlių prie eglutės ir kiekvienam dovanojo didelį plastikinį batą, prikrautą užsienietiškų saldumynų. Mano bendradarbiai buvo auksinis sovietinių laikų jaunimas, kurio gyvenimo aš visiškai nepažinojau. Nepaisant to, kad gyveno Prancūzijoje, turėjo prestižinį darbą ir uždirbo Rusijoje sunkiai suvokiamus pinigus, jie visi turėjo stiprią nostalgiją sovietų laikams.

Ar jiems pasakojote apie savo vaikystę?

O kuo man girtis? Jaučiau, kad žvelgia į mane iš aukšto. Neseniai į rankas pakliuvo prisiminimai apie grafiką Stasį Krasauską, kuris anuomet buvo apdovanotas sovietų sąjungos valstybine premija – 50 tūkstančių rublių. Jam nieko nereiškė vienai dienai nuskristi į Maskvą, o jo bičiuliams atskristi į Vilnių ir pašėlti „Neringos“ restorane. Lietuvoje tokį sluoksnį mes taip pat turėjome.

Man buvo įdomu kurti personažą, kuris visais laikais išlieka viršuje, nepaisant, koks laikmetis ir kokios aplinkybės. Auksinė mergaitė, vis išplaukianti į paviršių.

Kalbate apie prisitaikymą?

Apie žmones, kurie sugeba išgyventi. Nei smerkiu juos, nei teisinu. Julia yra moteris, kuri nori ištekėti už generolo, ne mažiau.

Istoriją pasakoju naivaus vaikino akimis, jis skaitytojui perduoda tai, ką žino ir matė. Stebėdamas suaugusius įtakingus žmones, jis gali tik spėlioti, ką jie daro ir kaip veikia. Rašydamas aš visa tai žinojau, už kadro liko labai daug – personažų portretai, motyvacijos, daugybė scenų.

Prototipams sąmoningai pasirinkau keletą sociopatų, nejautrių arba visuomenės taisyklių nesilaikančių žmonių. Julijos vyro prototipu, pavyzdžiui, tapo istorinė asmenybė – Jurijus Čiurbanovas. Jo asmenybę galima nupasakoti taip: žavus, išvaizdus vyras, patinkantis moterims, baigęs Maskvos valstybinį universitetą gerais pažymiais, iškart pradėjęs daryti karjerą. Vedęs, susilaukęs kelių vaikų, pakilo iki milicijos papulkininkio. Kitam galbūt tai būtų karjeros pabaiga, bet tik ne jam. Viename vakarėlyje pamatęs besiblaškančią girtą Leonido Brežnevo dukrą, jis prie jos prisiklijavo. Galina buvo egzotiškas personažas, ekscentriška, nevaldoma moteris, po trijų savaičių ji nusivedė Čiurbanovą pas tėvą, tas davė palaiminimą. Čiurbanovas paliko žmoną ir ėmėsi karjeros sovietinėje vidaus reikalų sistemoje. Kitais metais jis jau buvo pulkininkas, dar kitais – generolas majoras, vėliau – generolas leitenantas, galiausiai – vidaus reikalų ministras. O kai Brežnevas mirė, KGB jį mikliai suvalgė. Norėjo įpaišyti mirties bausmę, bet Čiurbanovas išliko gyvas, tik atsėdėjo dešimt metų kalėjime.

Kuris personažas turi jūsų bruožų?

Toks mano hobis – stengiuosi kurti žmones, kurie nėra į mane panašūs. Įdomu pagyventi jų gyvenimą.

Turite ekonomisto išsilavinimą. Kodėl pradėjote rašyti?

Nes rašymas – maloni pramoga. Baigęs karjerą Europos taryboje, kurį laiką valdžiau investicijų portfelį, kol 2008-aisiais atėjo didžioji recesija ir nušlavė pusę gyvenimo uždarbio. Esu dirbęs nekilnojamojo turto brokeriu – tai buvo neįkainojama patirtis, supažindinusi su daugybe skirtingų Lietuvos žmonių. Jau keletą metų vystau interneto projektus. Esu sukūręs kelis pramoginis tinklalapius, kurie per metus sulaukia daugiau nei milijono skaitytojų. Didžioji jų dalis – Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Jūsų tinklalapiai susiję su mistika ir kortomis. Atrodo gana viduramžiška šiais dirbtinio intelekto laikais...

Pats būčiau tą patį pasakęs, jei būtumėte paklaususi. Iš tiesų būrimo Taro kortomis ekosistema yra alternatyvi psichologinė pagalba. Jokia ezoterika, jokie viduramžiai. Šiandieniniai žmonės savo gyvenime nuolat susiduria su neužtikrintumu. Jiems reikia kažkaip apsispręsti dėl dalykų, kurie neturi atsakymų. Tada jie klausia kortų: ką daryti?

Ko paprastai žmonės klausia?

Klausimai dažnai būna širdį draskantys. Ar aš jam patinku tik dėl sekso? Einu rytoj pas gydytoją. Ar nustatys vėžį? Gal geriau neiti? Gal geriau nežinoti? Ar pasakyti vyrui, kad vaikas – ne jo? Iš tiesų moterys to klausia ne kortų, o savęs. Kaip elgtis sunkiose gyvenimo situacijose?

Ir ką kortos joms atsako?

Atsakymų variklis sukonstruotas taip, kad jie šiek tiek pasislinkę į pozityviąją pusę. 40 procentų atsakymų yra labiau neigiami, o 60 procentų – labiau teigiami.

Daug mano puslapių lankytojų atsakymų į savo klausimus ieško reguliariai, kai kuriems tai – kasdienis įprotis. Kai kada gaunu laiškų, kad kortos padeda nusiraminti, atgauti psichinę pusiausvyrą. Nesakau, kad tai racionalu. Nesu psichologas, tiesiog sukūriau erdvę, kurioje žmonės gali pamąstyti apie savo klausimus, o dažnai – ir patys sau į juos atsakyti.

Jūs pats metate kortas?

Ne. Mano žmona sako, kad tai, ką darau, yra labai keistas pasirinkimas. Bet taip išėjo...

Buvo laikas, kai žavėjausi kortų paveiksliukais. Pabandęs sukurti ir paleisti kortų tinklalapį, nustebau, kad apie 90 procentų lankytojų kalbėjo ne apie pačias kortas, o apie jų reikšmes. Esu ne kartą pastebėjęs, kad ir literatūroje, ir gyvenime taip būna – pradedi viena, o tave nuveda kitur.

Ką kortos sako apie knygos sėkmę?

Rašiau savo paties malonumui, gal net nenorėjau prašyti, kad ją išleistų, neturėjau tokio poreikio. Draugo paragintas, išsiunčiau į leidyklos „Alma litera“ konkursą. Nusiteikiau, kad jei nelaimėsiu, niekur daugiau nusiųsiu. Tai buvo pavasarį, o vasarą sugalvojau, kad būtų įdomu sužinoti skaitytojų reakcijas. Prisiprašiau 20 žmonių, su kuriais neturėjau jokio asmeninio santykio, kad knygą perskaitytų ir pakomentuotų. Tada atsidengė dar viena korta ant stalo – supratau, kad gal ranka visgi gera, nes pirmieji atsiliepimai buvo super entuziastingi. Tada ir kilo įtarimas, kad „Blogos manieros“ yra knyga ir turi teisę ja būti. Gavęs žinią, kad konkursą laimėjau, į reikalą pradėjau žiūrėti rimtai. Radau gerą turinio vystymo redaktorę – Vitaliją Maksvytę. Vitalija įdėjo neišmatuojamą kiekį širdies ir valandų į tą tekstą, mes diskutavome, perrašinėjome, o aš pradėjau jausti, kad perdirbto kūrinio vertė dar pakilo ir jis turi šansą tapti bestseleriu.

Kažkodėl neabejoju, kad knyga veiktų ir užsienio skaitytojus...

Yra tokia mintis, bet nenoriu per daug jos kurstyti. Prieš pasirodydamas anglakalbėje rinkoje, turi parodyti, ką esi nuveikęs Lietuvoje. Norėčiau, kad knyga iškeliautų į pasaulį, bet jei ir ne, vis tiek tai bus malonus nuotykis ir nauja patirtis. Atradimas, ko nežinojau turintis.