Tarp Amerikos ir Žemaitijos – nurautos T. Šaltmerio-Tomsuono istorijos knygoje žemaitiškai

Tomas Šaltmeris, draugams žinomas kaip Tomsuons, – Palangoje gyvenantis žemaitis, restorano „Palongė“ įkūrėjas, išleidžia pirmą savo istorijų knygą „A noji?“ (liet. „ar gerai?“, „ar ne?“, „ane?“). Šešerius metus praleidęs emigracijoje JAV, dirbęs įvairius darbus – nuo taksi vairuotojo iki statybininko – jis šiandien savo talentą atskleidžia ne tik virtuvėje, bet ir literatūroje. Vilniaus knygų mugėje vasario 26 d. bus pristatyta jo autobiografinė proza žemaitiškai „A noji? „Sykį Amerikuo“ ir kėtas Tomsuona istuorijis“ (išleido „Kitos knygos“).

Tomsuons sąmoningai renkasi žemaičių kalbą, tiksliau, pasaulio mačiusį XXI amžiaus žemaitišką žargoną, kaip natūraliausią būdą pasakoti apie savo gyvenimą. Žemaičių tarmė knygoje veikia kaip atminties, patirties ir vidinio tiesumo sąlyga: per ją atsiveria autoriaus vaikystė, emigracija į JAV, darbinės patirtys, susidūrimai su įvairių kultūrų žmonėmis ir kasdieniai iššūkiai, kurie gali atrodyti kurioziški, bet drauge visa tai – gili asmeninė tiesa apie save ir pasaulį.

Pasakojimų geografija plati – nuo posovietinių Telšių, kurie dėl didelio nusikalstamumo buvo praminti „Mažąja Čikaga“, iki realių Čikagos priemiesčių ir klajonių po JAV užkaborius legendiniu 66-uoju keliu. Kūrinys dokumentuoja ir tarsi veidrodis parodo, kokie mes buvome dar visai neseniai – amžių sandūroje.

Šiame pokalbyje T. Šaltmeris-Tomsuons – žinoma, žemaitiškai – dalijasi mintimis apie tai, ką jam pačiam reiškia žemaičių kalba ir tarmės apskritai, kaip gimė knygos tekstai ir kokias pamokas paliko šešeri emigracijos JAV metai.

Kodėl nusprendėte parašyti knygą ne bendrine lietuvių kalba, o žemaitiškai? Ką Jums pačiam reiškia žemaičių kalba? Ką manote apie tarmes apskritai?

Tėksla tuoki, ka reik parašyti knygą, neturiejau. Aš net ir pats apšalis, kāp če keistā vėsks gavuos. Ne sykį draugams pasakuodams lynksmas istuorijis iš emigracijis buvau paragynts užrašyti kor tai anas, o kadangi tuos istuorijis vėsad būdava pasakuojamas mona šnekamuoji tarmi, tai užrašis anas bėndrini aš nebebūčiau aš. Kāp aš pradedu savi prisimynti dar vėsišką bamblį ir vėskon, kas muni sopa, tai lyg ir negalietom kitēp būti. Vėsa aplynka skumbieji žemaitiškā, ta tarmie tiesiuog bova kraujie. Bėndrėnį kalbą girdiedavau tik vakari, parbiegis iš lauka paveizieti per televizuorių ruoduomus multikus. Nu ir, aišku, sulauk garbynga septynmečiaus omžiaus ir papoul į mokyklą, kas mon bova šuoks, bo supratau, ka reiks apsimetinieti tou, kou nesu. Pačiuom pirmuom dėinuom supratau, ka če būs reikalų. Noriedams sužibieti sava žiniuomis, pakieliau ronką ir į baisē geruos mona pradinių klasių muokytuojis klausimą, kor tiesiuog reikieji pasakyti, kāp vadinās daržuovi paveiksliuki, vėituo atsakyma svogūnas, panauduojau saviškį – ciboli.

Tai mon žemaičių kalba, ta tarmie, katra aš šneku, ir reišk buvėms savimi, nesimaivont ir nesigiedijont, bo dažnā tarmiškā kalbontis būsi išvadynts kaimiečiu ar šēp tuokiu biški atsilėkusiu. Bet reik pastebieti, ka tuo puožiūri vis mažie ir mažie. Žmuogus, kalbontis tarmiškā ar prastā maskoujyntis sava tarmį, mon yr duovana. Kai aš Palunguo „Bolt“ vairuotojaus paklausu, kuoki miesta gymdima numūsi uns gėmis, atsiver kėts pasaulis. Netikat? Pabundykit. Mon žmuogus, kalbontis tarmiškā – kāp geruos muzikas gabals. Net karts pasyvagu kon „na“ Anykščių ar Pasvale ir pasakis anų frazi pajautu, kuoki tai palaima. Keturis vasaras vėrtuvie esu dėrbis su biču Anykščių ir mes kuožnus vartuojom sava tarmį. Jokių nesusipratimų. Tarmies labiryntā praskaidrėn kasdienybį. Blogiausis dalyks yr, kai kažkas iš tarmiškā kalbončių žmonių banda daryti politiką. Tokyms aš turu vėiną atsakymą – nesulauksit, mes Lietuvuos patriuotā, ir tašks.

 Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Ką reiškia knygos pavadinime esantis klausimas „A noji?“ ir kaip jis susijęs su knygoje pasakojamomis istorijomis?

Kas negirdiejėn tuoki žuodi, must ir vertėma reiktų. (Šypteli.) Ja kam nepatėks mona vertėms, galėt prismeigti muni videlčēs pri kryžiaus ar dar kor. Klausėms „a noji?“ yr tuoks kāp kvėitėms bendravimou, prašėms palaikyti tava idieji. Žmuogus, klausdams „a noji?“, kvėit sava artimą bėndravimou, uns kāp ir žėna, ka atsakėms „noji noji“ nuskumbies automatiškā, bet tai yr būds prakalbynti sava artimą ar tuolimą pažįstamą. Tai būds pasiteirauti patį artimiausį sava žmuogų, kon uns galvuo api tavi, nes atsakyma tuons gal daug kon pasakyti. Knyguo ton frazį rasit tik kartą, bet tuo ir užtenk. Gierį reik tausuoti. O ja kas netyč perskaitis mona istuorijas atsimyns ton žuodį ar tiesiuog atras, aš būsu devyntami dungou: jau padariau kažkon gera tarmiems.

Papasakokite apie savo kūrybą – kada ir kur parašyti į knygą patekę tekstai? Kaip apskritai sumanėte aprašyti savo nuotykius ir patyrimus?

Nesu tėkras, ar tai kūryba. Kāp jau ir miniejau, draugų paragynts parašiau kelis tekstus į FB, ka nereiktų kuožnam atskirā pasakuoti. Susilaukiau láikų, nuors priš tai rytmetie dažnā nutryndavau kuokį tekstą, bo nusprėnsdavau, ka tėi keli bokalā besiedont pri klaviatūras nebova gera myntis. Dažniausē tekstus rašydavau vakari ar naktį po sunkiuos darba dėinuos statybuosi. Gyvendams emigracijuo pramuokau amata, katras ir dab dar muni gelbie, kāp atsibuost būti virieju. Pėrmi tekstā pasiruodi gal 2013. Sykį FB užmačiau tuokį Kmitą iš Šiaulių, katras irgi rašinieji, tada dar tuokis nuotrupas. Nesliepsu, padronsėna:) Kāp užein nikis rašyti kon tais, pėrms dalyks – pasileidu muziką. Dažniausē tai būn kas tai iš free jazz veikiejų, bet šalia anų visad stuov turbūt geriausi gropi iš Kretinguos – „Naratyvinis 100 g alkobilis“. Gieda prisipažynti, bet aš iš anų vagu nuotaiką ir kryptį. Akyliesnis skaitytuos net gal apkaltynti plagijavimu. Labā tikous, ka gropis (nežinau kelintuos) siela atleis mon ton nuodiemį.

Jūsų knygoje, be kitų temų, ryški 6-erių metų gyvenimo JAV patirtis. Aprašote 9 deš. pabaigos ir šio amžiaus pradžios kasdienybę, kupiną kurioziškų situacijų, kurios virsta pamokomis ir įžvalgomis apie save, kultūrinius skirtumus. Kas Jums pačiam iš šios emigracijos patirties šiandien atrodo svarbiausia?

Pats papraščiausis ir teisingiausis atsakėms į ton klausimą būtom tai, kad aš dar gyvs, toru draugų, katryms vis dar įduomis mona istuorijis. (Šypteli) Persikielėms iš maža miesteliaus, kor karaliaun banditizmas ir savas paniatkis, į megapuolį nuori nenuori tau padara riežį smegenysi. Gal atruodys keista, bet didžiausi įspūdį mon padari ne danguoraižē ar nematytas mašinas, lekontis greitkelēs, o maists iš įvairių tautų kobila. Tēp jau papouli, ka aš tik atvykis susipažinau su žydų tautybis taksistu Jura, katruo taksa numerē bova 007, ir uns mon pasiūli laisvu laiku nuomotėis nu anuo ton taksą. Nu ir kol uns mokėna muni taksista gūdrybių, mes lunkydavuom skirtyngų tautų restoranus ir užkondinės. Patikiekit, jau kas kas, bet taksiuorā tikrā žėna, kor yr skanē. Plius Jura už vėskon mokieji, bo uns saki „tu prymeni muni jausnystie, kai aš iš Izraeliaus atvariau užkariauti Amerikas be duoleriaus kišenie“. Kai tava kulinarini viršūni yra vištienas krūtineli su ananasās Telšių kooperatinie kavinie ir tau pasiūla humusa, baba ganuš su lavašu ir marinoutuom daržuoviem pas torką užkundinie, tau raun stuoga. Manau, dab niekam ne paslaptis, ka emigraciji praplet pasauliežiūrą, ka tai pliusas. Žmuonis, padirbiejėn už rubežiaus, pasidara geresni, net nusišypsa retsykēs.

Rašote apie daugybę dirbtų darbų – nuo senelių priežiūros, langų valymo, taksi vairavimo iki statybų, kol atėjote iki tikrojo pašaukimo – darbo Palangos restorane „Palongė“, kurį pats ir įkūrėte. Kaip manote, ką žmogui reiškia darbas? Ar tikite pašaukimo idėja?

Kuožnas darbs, katron dėrbā su malonumu ar atsivėipis, davi tau daugiau nei to anam. Kai to emigrants ir nemuoki kalbuos, tai kuožnas darbs tau yr duovana. Fakts, ka to būdams dvidešimtėis neitumi valyti senukams užpakalių, ja turietumi pasirinkėmą, bet gyvenėms sudėliuo viskon į sava vėitas. Panašu, ka aš dar gyvendams Amerikuo išgirdau ton prakeiksmą –„Comon sense“, katron lab problematiška išversti į lietuvių kalbą. Tas puosakis – rymta tema, gal net mažā apkalbieta psichuoluogų. Nežiūront, kon to dėrbi, tas prakeiksmas įpareiguo tavi atlėkti sava darbą gerā, karts net daugiau nei tau priklausa. Darbs gal būti ir kaliejėms, ir terapiji arba terapiji kaliejimi.

Būn karts, ka ateini į vėrtuvį ne pačiuos geriausis nuotaikas, gal net problemas kuokis sleg, bet po biški užsyvedi ir jau, žiūriek, pasigarsėnis JBL kolonelį aplink katilus ir keptuvis lakstā šuokių ritmu. Dėrbdams sava gastropabi „Palongė“ aš jautous laisvas, darau maistą, katras mon pačiam patynk. Iš bara kranų irgi bieg tas skystis, katram aš prijautu. Mon dab 50 plius trys ar panašē, nebseku, bet dar nežinau, kou nuoru būti užaugis. Nesu vėsėškā tėkras, ka vėrtuvi mona pašaukėms, nuors kažkada api tai svajuojau. Reik svajuonies savis neribuoti. Pašaukėma idieja tėku. Ar aš jau pašaukts? Nežinau.

Iš Jūsų tekstų susidaro įspūdis, kad Jums ypač svarbus tiesumas – matyti dalykus tokius, kokie jie yra iš tikrųjų. Tai atsispindi ir istorijoje „Įkortovės“, kurioje pasakojate, kaip Jūsų namai Bridžporte, Čikagoje, tapo keliolikos naujų imigrantų iš Žemaitijos namais...

Teisybi yr svarbiausi mūsa egzistavima dalis. Meloudami mes griaunam mūsa ramų pasaulį, katras laikuos unt trijų banginių. Bo kai mela yr per daug, anėi pasiporta ir vėsas mūsa pasaulis lek po velnių. Gali melouti kitam žiūriedams į akis. Nemanau, ka tam reik stiprių aktorinių sugebiejimų. Bet kai to rytmetie valās dontis ar tarkouni barzdą ir iš veidrodžiaus į tavi žiūr tuos patis tava akys, tai akistata kur kas sudėtingesni. Lygē tas pats ir su naujē atvykusēs. Gali pasakyti, ka užsijiemis, kāp ugniagesys per didžiuojį Čikagas gaisrą, ir nukreipti kokiam tautiečiou, katras net už elementarius patarimus jam pinigus, bet jausmas būs nekuoks. Padieti kitam, mažiau žinunčiam, yra žmuoniška, net ja ir nesulauki padiekuos už ton.

Gyvenont komunuo labā greit pasiruoda, kas yr kas. To karts gėrdi, kāp žmuogus, dar net darba nesusiradis, jau telefuonu girās sava artimyms nebūtās dalykās. Mon vėsad tai sukeldava šypseną, kai žmuogus sugebiedava sava gyvenimą perpasakuoti kāp fantastini fylma scenarijų, vėsėškā nutuolusį nu tikruovis. Dažnā net atvažiavusį kuokį pažįstamą prieš nuveždams į Čikagas dauntauną, pavežiuodavau po pavojyngus tuo miesta rajuonus, kor bičā pri kūrenamų laužiukų bačkuosi aptarinie dėinuos įvykius arba ateities planus. Darydavau ton tiesiuog noriedams sugriauti žmogaus įsitikinimus api ton Ameriką, kor pinigā unt miedžių aug. Tas laikuotarpis davi aiškų supratėmą, ka kauki, katron nešiuo vėins ar kėts veikies, gal stiprē skėrtėis nu tikruovis.

Kaip manote, ar pasikeitė lietuvių mentalitetas nuo to laiko, kai emigravote? Kaip Jūs tada jautėtės Lietuvoje ir kaip dabar?

Teisingiausis atsakėms būtom pavuogts iš Witolda Gombruovičiaus pamąstymų api jaunystį: „Tada vyresni karta pavydieji mon jaunystis, dab ton patį darau aš pats.“ Tuo vėituo lietuvių mentalitets nepasikeiti nė per naga joudymą, kāp bova tas puosakis – „mūsa laikās“, tēp uns ir lėka. (Šypteli.) Bet če vėsuosi tautuosi tas pats. Vienynteli normali karta bova Aduoma ir Ėivas, paskiau vėsks tik blogiau ir blogiau. (Šypsosi.) Puokytis akivaizdus: žmuonis pralaisvieji, vyresniuos kartuos žmuonis vės dažniau gali sutėkti ne tik vaistinies, bet ir restoranūsi ar įvairiūsi rėnginiūsi. Dėrbdams gastropabi matau, kėik jaunyms dab mažiau vartuo alkohuoliaus ir yra laisvėsnis. Ka pavuojų anyms netrūkst, fakts, bet vėinu atsikrati. Ja dar mes gautumem daugiau saulis ir dažniau šypsuotumemies vėini kityms, sakyčiau, ka Lietuva yra ruojus.

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Apie jus sklinda kalbos, kad esate žemaitiškasis Hunteris Thompsonas, kurio kultinį kūrinį „Baimė ir neapykanta Las Vegase“ daugelis tikriausiai žino arba yra matę filmą su Johniu Deppu. Thompsonas irgi buvo pasirinkęs pusiau žurnalistinį stilių gyvenimo įvykiams aprašyti, vadino tai gonzo žurnalistika. Jūsų ir pravardė – Tomsuons. Kas dar Jus įkvepia, kokie kūriniai ar kūrėjai?

Su Hunteriu Thompsonu prasilinkiem galbūt kokiami greitkelie, pažįstu tik iš knygų ir filmų. Kas muni pėrms pavadėna Tomsuonu, irgi jau nebeatgaminu, bet tai iš vaikystis. Turbūt, kāp ir kuožną iš mūsa, įkviepti ar formouti gal daugybi sudedamųjų dalių: tai gal būti ir kaimyns iš vaikystis, ir automechaniks iš Gvatemalas, sūtikts Čikagas priemestie, ar visiškā neįgalus tava prižiūrėms pacijėnts. Su kūriejēs irgi bieda – anų labā daug. Gal ryškesni būtom Keruaks, Steinbeks, Hrabals, tas pats Hunteris tikrā ne paskutinie vėituo. Kai mokykluo privalomuo programuo skaita Don Kichuotą, nelabā uns tavi duomėn, bet kai biški brundiesnis pats atsiverti ton knygą, supronti, ka če luobis. Fylmā, muzika irgi labā stiprus narkuotiks: Jarmušas, Ioselianis, Menzelis, Kieslowskis, Waitsas, Caves, Zuorns... Če gali vardynti be gala. Arba tas pats, jau mona miniets, „Naratyvinis 100 g alkobilis“, katruo muzikinių pasakuojimų nein atsiklausyti.

Kas, jūsų nuomone, pirmiausiai turėtų perskaityti jūsų knygą? Ar ji tinkama ne žemaičiams?

Nedrįsčiau daryti tuoki sąraša su eilies tvarka, kas aš tuoks. (Šypteli.) Nebent kas perskaitis tas šit myntis ras kažkon artimą sau, tada gal ir galietom. Kadangi ta mona kalba – tarmie – jau geruokā nušlifouta ir ganietinā skirās nu tuos, katron aš turiejau Telšiūsi praeitami omžiou, tai net bijau gauti velnių nu žemaičių. Manau, ka knyga įkondama kuožnam, nepriklausomā nu tuo, kuoki regiuona gymdyma numūsi žmuogus yr pradiejis sava keliuoni.