Tautinės atributikos pardavimai didėja, bet ne visi miestai patriotiški vienodai

Ką apie visuomenės patriotizmą gali pasakyti pirkinių krepšelis? Kaip teigia knygynų tinklo „Pegasas“ vadovė Jurga Sakalauskaitė – daug, nes prieš valstybines šventes įsigyjamos trispalvės ir kitos prekės su valstybine simbolika yra savotiškas visuomenės nuotaikų barometras. Pasak jos, tai, kad pastaraisiais metais tokių prekių paklausa knygynuose didėja, rodo visuomenės brandą ir norą bet kokiomis aplinkybėmis išlaikyti ryšį su savo valstybe.

Vėliavų ir tautinės atributikos pardavimai auga

„Ekonomistai ir vartotojų elgsenos tyrėjai reiškinį, kai žmonės per simbolinius produktus išreiškia savo tapatybę ir ryšį su valstybe, vadina patriotiniu vartojimu, ir pastebi, kad žmonės visame pasaulyje tokių prekių įsigyja vis daugiau. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, nes tokias įžvalgas patvirtina ir mūsų pačių turimi duomenys: paskutinėmis vasario ir pirmosiomis kovo savaitėmis tautinės atributikos pardavimai šiemet buvo apie 60 proc. didesni nei praėjusiais metais ir daugiau nei tris kartus didesni nei tuo pačiu laikotarpiu 2024-aisiais. Aktyviai perkami ženkliukai, plaukų lankeliai, apyrankės bei kita atributika su Lietuvos vėliava – valstybinių švenčių išvakarėse žmonės ieško paprastų būdų parodyti savo pilietinę poziciją, todėl net ir nedidelė vėliavėlė ar ženkliukas švarko atlape tampa pilietiškumo ženklu. Be to, tokie maži dalykai leidžia parodyti savo vertybes be didelių finansinių ar socialinių įsipareigojimų“, – įžvalgomis dalijasi „Pegaso“ vadovė J. Sakalauskaitė.

Dar viena gerai ištirta teorija, kuri, pasak knygyno vadovės, padeda paaiškinti patriotinių simbolių populiarėjimą, yra vartotojų etnocentrizmas, teigiantis, kad žmonės sąmoningai renkasi savo šalies produktus ar simbolius, nes tai sieja su moraline pareiga ir lojalumu savo bendruomenei. Toks elgesys dažnai suaktyvėja per nacionalines šventes ir ekonominių krizių bei geopolitinių konfliktų metu, kadangi sustiprina saugumo jausmą – apsupti tokių pačių jaučiamės saugesni. 

Pavyzdžiui, po 2022 m. Rusijos invazijos į Ukrainą, daugelyje Europos šalių sustiprėjo nacionalinių simbolių naudojimas – viešosiose erdvėse dažniau matomos vėliavos ir kita atributika, o visuomenė aktyviau kalba apie nacionalinę tapatybę ir istoriją. Tokia tendencija pastebėta ne tik Ukrainoje, bet ir Lenkijoje, Baltijos šalyse bei Suomijoje, kur geopolitinė situacija paskatino stipresnį pilietinės tapatybės akcentavimą.

„Tai, kad prieš Kovo 11 d. pirkėjų krepšeliuose vis dažniau atsiduria tautinė atributika, jau nestebina, nes karas Ukrainoje daugumoje mūsų pažadino patriotizmo ugnį – vien vėliavų pardavimai, lyginant porą pastarųjų metų, pas mus išaugo 160 proc. Beje, tokia tendencija nėra unikali Lietuvai: tarptautiniai vartotojų elgsenos tyrimai rodo, kad per nacionalines šventes ar svarbius politinius įvykius simbolinių atributikos prekių paklausa šokteli ir kitose šalyse – pavyzdžiui, JAV po rinkimų ar per Nepriklausomybės dieną smarkiai išauga vėliavų ir kitų nacionalinių simbolių pardavimai, Jungtinėje Karalystėje per valstybines sukaktis išpopuliarėja su šalies simbolika susiję suvenyrai, o Prancūzijoje per Bastilijos dieną padidėja trispalvių atributikos pardavimai“, – apie vyraujančias tendencijas pasakoja knygynų tinklo „Pegasas“ vadovė J. Sakalauskaitė. 

Regionai patriotiški nevienodai

Visgi, nors patriotinė simbolika perkama visoje šalyje, jos paklausa skirtinguose regionuose pasiskirsto nevienodai. Kaip pastebi J. Sakalauskaitė, nenuostabu, kad didžiausia pardavimų dalis tenka didiesiems miestams: apie 39 proc. visų pardavimų pernai buvo fiksuota Vilniuje, dar apie 34 proc. – Kaune, o trečioje vietoje pagal tautine simbolika pažymėtų prekių pardavimus rikiuojasi Klaipėda – čia nuperkama maždaug kas septinta tokia prekė. Likusi dalis pasiskirsto tarp kitų miestų: maždaug keturi procentai tenka Šiauliams, Utena ir Panevėžys kartu sudaro dar apie keturis procentus visų pardavimų, mažesnė dalis tautine simbolika pažymėtų prekių nuperkama Šilutėje, Telšiuose, Marijampolėje ir Mažeikiuose.

„Tačiau yra ir vienas įdomus niuansas – nors gali pasirodyti, kad nupirktą atributikos kiekį lemia miesto ar knygyno dydis, turimi duomenys rodo, kad tokie rezultatai nebūtinai tiesiogiai su tuo susiję. Pavyzdžiui, Kaune veikiančių „Pegaso“ knygynų bendras plotas yra mažesnis nei Vilniuje, tačiau tautinės atributikos pardavimai čia pernai beveik prilygo sostinei, tuo metu mažesnė Utena pagal tautinės atributikos pardavimus lenkė gerokai didesnį Panevėžį. Tai sufleruoja, kad patriotiškos atributikos pardavimus lemia ne tik gyventojų skaičius, bet ir vietos bendruomenių aktyvumas, nes didmiesčiuose pilietiškumas dažniau reiškiasi per politines diskusijas, protestus ar iniciatyvas, o mažesniuose miestuose – per tradicijas, bendruomenines šventes ir simbolius“, – apie regionų skirtumus pasakoja J. Sakalauskaitė.

Pasak jos, įdomu tai, kad tautinės atributikos pardavimų žemėlapis gana tiksliai atkartoja ir bendrą pilietinio aktyvumo geografiją Lietuvoje. Pavyzdžiui, rinkimų statistika rodo, kad Vilnius ir Kaunas tradiciškai pasižymi vienu didžiausių rinkėjų aktyvumu Lietuvoje, Klaipėdoje ar Šiauliuose dalyvavimas paprastai būna kiek mažesnis, tuo metu Utena ir rinkimuose savo aktyvumu lenkia didesnį Panevėžį. Tai leidžia manyti, kad simboliniai patriotizmo gestai – nuo dalyvavimo rinkimuose iki valstybinių simbolių naudojimo – dažnai kyla iš tų pačių bendruomeniškumo ir pilietinio aktyvumo paskatų.

Ne visi prezidentai tautai įdomūs

„Artėjant Kovo 11-ajai, knygynuose kasmet stebime ir kitą įdomų reiškinį – staiga išauga ne tik nacionalinės atributikos, bet ir knygų apie Lietuvos istoriją paklausa. Jeigu atributika yra greitas būdas  parodyti savo pilietinę poziciją, tai knygos leidžia tą ryšį su valstybe suprasti giliau, todėl valstybinių švenčių išvakarėse skaitytojai mūsų knygynuose dažniau ieško knygų apie Lietuvos istoriją, partizaninį pasipriešinimą ar valstybės kūrėjus“, – skaitytojų pasirinkimus vardija „Pegaso“ vadovė.

Pasak jos, šiemet prieš Kovo 11-ąją populiariausi buvo šie leidiniai: „Karai ir taikos. Nuo seniausių laikų iki dabarties“, „Ambicingos ir įtakingos. Ryškiausių istorinės Lietuvos didikių likimai“, „Antanas Smetona. Nelengvi pasirinkimai“, „Gedimino kraujas. Lietuvos valdovų Gediminaičių dinastija“ ar geopolitinę tematiką nagrinėjančios knygos „Kaip žlunga tironai“ bei „UAB Autokratija. Kas ir kaip siekia valdyti pasaulį“. Šį sąrašą papildo ir knygos apie valstybės kūrėjus bei pasipriešinimo istoriją – pavyzdžiui, „Partizanų Vytautas: Jono Žemaičio-Vytauto gyvenimo ir atminties vaizdai“ ar „Valstybės atkūrimo istorijos“.

Pasauliniai skaitymo tyrimai rodo panašų modelį ir kitose šalyse, pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose po prezidento rinkimų šokteli konstitucijos ir politinių biografijų pardavimai, o Jungtinėje Karalystėje per nacionalines šventes ar karališkosios šeimos įvykius smarkiai išauga istorinių ir biografinių knygų paklausa.

„Kalbant apie prezidentus – pastebėjome, kad lietuviai dažniau renkasi knygas apie jau istorijos dalimi tapusius valstybės vadovus nei apie dabartinius politikus. Pavyzdžiui, lyginant biografijas išleidusių Lietuvos prezidentų knygas matyti, kad 67 proc. visų pardavimų sudaro Valdo Adamkaus knygos, dar apie trečdalį – knygos apie Dalios Grybauskaitės politinę karjerą, o apie dabartinį prezidentą Gitaną Nausėdą daugiau sužinoti panoro 2 proc. prezidentų biografijas pasirinkusių pirkėjų.

Tokia tendencija gana logiška – politinės biografijos dažniausiai tampa įdomesnės tada, kai atsiranda laiko distancija ir galima įvertinti visą politinį laikotarpį. Kitaip tariant, skaitytojai dažniau renkasi knygas apie lyderius, kurių kadencijos jau baigtos ir kurių vaidmuo valstybės istorijoje gali būti vertinamas platesniame kontekste“, – kodėl vienos ar kitos politikų biografijos yra populiarios, aiškina J. Sakalauskaitė.