Vertėja Daina Valentinavičienė: „Shirley Jackson man buvo paslaptis“

Shirley Jackson (1916–1965) – viena tų rašytojų, kurių įtaka juntama dažniau, nei minimas jų vardas. Stepheną Kingą ir ne vieną kitą autorių įkvėpusi rašytoja iš esmės pakeitė siaubo literatūros sampratą, perkeldama siaubą iš antgamtinių efektų lauko į psichologinę, kasdienę erdvę – šeimą, bendruomenę, socialinius lūkesčius ir vidinius žmogaus lūžius.  
Bene ryškiausias tokio džeksoniško siaubo pavyzdys – 1959 m. pasirodęs romanas „Namas, kuriame vaidenosi“ (išleido „Kitos knygos“), laikomas psichologinio siaubo klasika. Lietuviškai romanas pasirodė tik dabar, kai pasaulyje vėl kilo susidomėjimo rašytojos kūryba banga: jos knygos perleidžiamos iš naujo, pasirodė naujos kūrinių ekranizacijos, vaidybinis filmas apie pačią autorę.

Su vertėja Daina Valentinavičiene kalbamės apie Shirley Jackson sugrįžimą į literatūros kanoną, apie psichologinį siaubą kaip akistatą su savimi ir vertimą kaip intensyvų ir gilų skaitymą.

Jūsų vertimų sąraše – gerai žinomi autoriai, nuo Churchillio iki McLuhano. Kuo jus patraukė Shirley Jackson kūryba ir kodėl sutikote versti jos romaną „Namas, kuriame vaidenosi“?

Kadangi kadaise studijavau anglų ir amerikiečių literatūrą, tai galvoje turiu anglosaksiškos literatūros žemėlapį ir jame man vis dar yra neatrastų teritorijų, t. y. neskaitytų autorių ar kūrinių. Ir Jackson kaip tik laukė tame neatrastųjų sąraše. Buvau skaičiusi tik jos ,,Loteriją‘‘. Kai leidykla pasiūlė šią autorę, pamaniau, kad gera proga su ja susipažinti. Ir geras būdas susipažinti, nes vertimas yra visų pirma yra labai gilus skaitymas. Krentu į kūrinį kaip Alisa į triušio olą, o tada jau veriasi durys ir durelės į autorių, į jo epochą, į kitus kūrinius, su kuriais mano verčiamas kūrinys siejasi ar ginčijasi.          

Nors Shirley Jackson laikoma siaubo literatūros klasike, įkvėpusia patį Stepheną Kingą, ji dar niekada nebuvo išleista lietuvių kalba. Ar tai taip pat buvo argumentas imtis šio vertimo?

Kingo įvertinimas tikrai suintrigavo. Bet Jackson kūryba žavėjosi arba žavisi ir kiti garsūs rašytojai, kad ir Sylvia Plath, Joyce Carol Oats, Neilas Gaimanas, Donna Tart. Per pastaruosius 10 metų nuo rašytojos gimimo šimtmečio sukakties 2016 m. vyko savotiška jos kūrybos ,,re-inventorizacija‘‘. Visus jos romanus ir apsakymus klasikos serijoje abiejose Atlanto pusėse perleido prestižinė „Penguin Random House“, pasirodė naujos jos knygų ekranizacijos, sukurtas meninis filmas apie pačią rašytoją. Šis dėmesys Jackson kūrybai rodo, kad jos nagrinėjamos temos nepaseno; kita vertus, jos tekstai yra ir jos laikmečio metraštis, parašytas iš mums mažiau žinomos perspektyvos. Tai buvo svarbūs argumentai. 
Pats siaubo žanras manęs irgi automatiškai nebaidė, nors nesu kažkaip išskirtinai jo gerbėja. Tiesiog literatūros istorijoje yra buvę puikių šio žanro kūrinių nuo A. E. Poe apsakymų iki Stevensono romano apie daktarą Džekilą ir poną Haidą, Wilde’o ,,Doriano Grėjaus portreto‘‘, to paties Kingo ,,Švytėjimo‘‘. Siaubo (arba, kitaip tariant, gotikos) literatūra yra vienas iš būdų kažką pasakyti apie mus ir mūsų pasaulį.

Rengdama vertimą nemažai domėjotės rašytoja, skaitėte jos biografijąAr visada stengiatės kuo daugiau sužinoti apie verčiamus autorius?

Ne, ne visada, būna įvairiai. Kai verčiau Churchillį, skaičiau jo biografiją, lankiausi Anglijoje dvare, kur jis gimė, namuose, kur gyveno, Londono Karo kambariuose, kur dirbo, ir taip toliau. Tai suteikia reikiamą kontekstą. Kai verčiau kultūros istoriko Schorske’s knygą apie XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Vieną, apie autorių neskaičiau nieko, bet daug skaičiau apie jo aprašomą pasaulį, vykau į Vieną pažiūrėti architektūros, gatvių, paveikslų ir t. t. Su kiekvienu vertimu vis kitaip. 
Shirley Jackson man buvo paslaptis, rūpėjo išsiaiškinti, kas tai per autorė. Ruth Franklin biografija „Shirley Jackson: A Rather Haunted Life“ į daugelį klausimų atsakė. Man pasirodė įdomu, kad savo laikmečiu populiari autorė, palyginti jauna mirusi (48-erių), po mirties savo tėvynėje pamažu grimzdusi užmarštin, vėl kaip feniksas atgijo kitame šimtmetyje, ir jos kūrinius iš paraščių į klasikinį kanoną sugrąžino būtent daug jaunesnė rašytojų, redaktorių ir literatūros kritikų karta. 
Biografė mini kelias priežastis, dėl kurių Jackson kaip rašytojos kūryba klostėsi taip permainingai. Pirma, ji buvo tada garsaus literatūros profesoriaus žmona ir keturių vaikų motina. Prie viso šito būti dar ir rašytoja 1945–1965 m., kai buvo fetišizuojama tradicinė moteriškumo samprata, nebuvo toks jau savaime suprantamas dalykas. Jos vyro kolegos iš universiteto į ją žiūrėjo atsainiai globėjiškai – ak, ta vargšelė, ji dar kažką ir rašo. Kai Jackson atvažiavo į ligoninę gimdyti trečio vaiko, registratūroje pildant anketą jos paklausė, kokią įrašyti profesiją. Ji atsakė: ,,Rašytoja.‘‘ Registratorė, akivaizdžiai sutrikusi, pasakė: ,,Ai, parašysiu, namų šeimininkė.‘‘ Antra, nepadėjo ir tai, kad be ,,tikrosios‘‘ literatūros, Jackson į populiarius žurnalus rašė dar ir linksmas istorijas apie savo ekscentrišką šeimą ir už tai gaudavo didelius honorarus, už kuriuos šeimą ir išlaikė. Komercinė sėkmė akademinių literatų požiūriu buvo prasta rekomendacija. Trečia, prisidėjo ir Jackson kūrinių tematika: ji rašė, kaip moterims sekasi būti laimingoms atliekant tobulos motinos ir žmonos vaidmenis, ar tada, kai jos lieka netekėjusios, t. y. negavusios bilieto įžengti į visuomenės teatrą. Žinoma, Jackson moterys yra visada šalia vyrų, bet rašytojos žvilgsnis – moteriškas. Jackson kūrinius dažniausiai recenzuodavo kritikai vyrai, ir jos temos jiems atrodė per smulkios, nereikšmingos, kartais jie tiesiog nesuprato, ką ji bando pasakyti. Ketvirta, Jackson kūriniai buvo priskiriami siaubo žanrui, o tai reiškė jų nurašymą į antrarūšę kategoriją.   

Rašytojos kuriamas siaubas dažnai kyla ne iš veiksmo, siužeto posūkių, o iš pauzių, nutylėjimų, psichologinės įtampos. Kaip tai sekėsi „perkelti“ į lietuvių kalbą? Ar tai ir buvo didžiausias iššūkis verčiant?

Turbūt vieno didžiausio iššūkio neįvardinčiau, buvo daug skirtingų. Tai vertimo momentai, kai reikia pasirinkti, bet sprendimas nėra akivaizdus. Pauzes ir nutylėjimus perkelti lengva, bet kartais tenka pasukti galvą, kaip tą nutrūkusį sakinį interpretuoti: pasirinkta interpretacija turi derėti su vidine teksto logika, nes tai turės poveikį tolesnės frazės vertimui.  
O psichologinė įtampa, tvyranti lyg migla, vis tiek kyla iš žodžiais nusakomos tikrovės. 
Kartais frazę išversti nėra problema, bet kad frazė tekste atliktų savo darbą, skaitytojas turi atpažinti iš kur ji, į ką nurodo, kokias asociacijas aktyvuoja. Pavyzdžiui, atvykusi į Kalvų namą, pagrindinė veikėja Eleonora nuvedama į mėlynąjį kambarį ir pamačiusi, kur teks gyventi, mintyse ima kartoti ,,Sesute Ana“. Net jei ir nesupranti, kodėl Eleonora kartoja šią frazę (nes veikėjų tokiu vardu romane nėra), kambario aprašymas palieka nejaukos jausmą. Bet jei supranti, kad Eleonorai kambarys primena Mėlynbarzdžio kalėjimą ir ji šaukiasi pagalbos, įtampa didėja. Todėl šiuo atveju nusprendžiau skaitytojui pridėti frazės paaiškinimą išnašoje.  
Kartais tampa problema išversti, regis, paprastą žodį, nors jis turi tikslius lietuviškus atitikmenis. Bet angliškas žodis yra daugiareikšmis, ir originale vienu metu realizuojamos dvi ar daugiau jo reikšmių. Tarkim, žaidžiama dviem žodžio spirits reikšmėmis: ,,dvasios“ ir ,,alkoholiniai gėrimai“. Lietuviškai neturime vieno žodžio, kuris talpintų abi reikšmes, ir reikia sugalvoti, kaip perteikti kalambūrą. Na ir dar daug kitų vertėjiškų iššūkių, tarp jų ir būtinybė suvaldyti norą gražinti tekstą, keisti pasikartojančius žodžius sinonimais.    

„Namas, kuriame vaidenosi“ pasirodė prieš daugiau nei šešis dešimtmečius. Ar jis, jūsų akimis, turi jungčių su šių dienų pasauliu – ir jei taip, kokių?

Taip, tik netiesiogiai. Džeksoniškas siaubas yra ne apie vampyrus ir ektoplazmą, iš jų, taip pat iš tuomet madingų spiritizmo seansų romane šaipomasi. Tai psichologinis siaubas, kylantis iš žmonių santykių, iš negalėjimo užmegzti ryšio, buitinio žiaurumo išoriškai tvarkingoje padorioje šeimoje ir kasdienėse nekaltose gyvenimo situacijose, iš vienišumo, iš žmogaus sąmonės demonų – traumų, troškimų, kaltės jausmo. Rašytoja Joanne Harris yra pastebėjusi šio romano sąšauką su Sartre’o egzistencialistine pjese ,,Už uždarų durų‘‘ (pranc. Huis Clos), kurioje vienas personažas sako, kad ,,pragaras – tai kiti‘‘, tai ne kankinimas ugnimi, bet buvimas kitų akivaizdoje, kitų žvilgsnyje. Šitos temos man atrodo belaikės, universalios. Jos plėtojamos per pagrindinės veikėjos Eleonoros liniją. 
Apskritai, tris svarbiausias romano moteris Eleonorą, Teodorą ir daktaro Montagju žmoną kaip atpažįstamus tipus matau ir šiandien, nors Teodora pavaizduota tik punktyriškai, o ponia Montagju tik sušaržintai ir satyriškai. Juodvi tarsi nubrėžia gyvenimo pasirinkimų lauko ribas Eleonorai, trisdešimtmetei nevykėlei, kuri ištrūkusi iš ribotos, visaip suvaržytos aplinkos, stačia galva leidžiasi į nuotykį kaip paskutinį šansą realizuoti savo gyvenimą. Ji savaip protestuoja prieš visuomenės normas ir lūkesčius ir kartu nepajėgia iš jų išsiveržti. Tas jos protestas kartais karingai atkaklus, kartais juokingas ir baikštus (nors jai pačiai atrodo, kad drąsus), kartais vaikiškai išdykėliškas ir pavojingas, kartais graudus ir sukrečiantis. 
Man buvo įdomi ir per personažus bei jų pokalbius išreikšta priešingų vaikų auklėjimo filosofijų tema – represyvi puritoniška (senasis Kreinas), liberalesnė, bet patriarchalinė (Richardsono romanais užsimigdantis daktaras Montagju) ir liberali (nuo dukros užgaidai restoranėlyje paklūstančios motinos iki laisvos ir hedonistiškos Teodoros). Čia justi pačios Jackson socialinis komentaras, jaučiame, kurioje ji pusėje, bet vienareikšmiškų atsakymų rašytoja neduoda. 

Po romano savo iniciatyva išvertėte garsųjį Shirley Jackson apsakymą „Loterija“, ir jį paskelbė ,,Šiaurės Atėnai‘‘. Kas jus tam įkvėpė?

Man jis padarė įspūdį, net nepagalvojau, kad gali būti iki šiol neišverstas. Apsakymas atskleidžia šios rašytojos savitą braižą ir būdą mąstyti apie visuomenę. Jame įdomia forma išreikštas gerų žmonių visuomenės potencialas blogiui ir gebėjimas blogį racionalizuoti, pateisinti. Kai apsakymas buvo parašytas 1949 m., rašytoją inspiravo konkretūs asmeniniai ir pasauliniai įvykiai. Tačiau kiekvienas laikmetis turi savo ,,loteriją‘‘.