Penkiolikmetis Miranas bėga. Nuo karo, nuo praeities, nuo savęs. Be vardo, be dokumentų, be balso. Kad išgyventų – turi tapti nematomas. Kad liktų gyvas – turi tapti žvėrimi. Kelionė per kontrabandininkų rankas, alkį, troškulį, smurtą ir nežinią tampa ne tik išbandymu kūnui, bet ir sielai. Miranas patiria žmonių abejingumą, bet kartais sutinka ir šviesos blyksnių – ranką, žvilgsnį, žodį, kurie primena, kad jis vis dar žmogus. Jo kelias – tai kova už gyvybę, tapatybę ir viltį, kad saugi ateitis vis dar įmanoma. Knygoje jautriai ir nuoširdžiai pasakojama apie pabėgėlio išgyvenimus, karo traumas ir jauno žmogaus gebėjimą rasti drąsos ir pasitikėjimo kitais. Mirano istorija atskleidžia, kaip net didžiausioje nevilties tamsoje gerumas gali tapti išsigelbėjimu. Skaitytojas patiria ne tik išgyvenimo dramą, bet ir žmogaus gebėjimą prisitaikyti, jausti viltį ir atrasti naują gyvenimą. Ši knyga – apie kančios ir drąsos sąjungą, apie tai, kas iš tikrųjų daro žmogų žmogumi. Istorija primena, kad net jaunam žmogui viskas yra įmanoma, jei tik jis randa jėgų pasitikėti, gyventi ir tikėti.