„Nepaprastieji“ – vienas žymiausių XXI amžiaus pradžios ukrainiečių prozos kūrinių, alternatyvi Karpatų ir jų gyventojų huculų istorija, papasakota magiškojo realizmo kalba. Trys jaliveciečiai Sebastianas, Pranciškus ir Ana – motina, dukra ir anūkė viename asmenyje – sprendžia pasirinkimų lygtis, galynėjasi ne tik vienas su kitu, bet ir su lemtimi. Nepaprastieji – tai bevardės ypatingų galių turinčios būtybės, „žemės dievai“, Vidurio Europos istorijos verpetuose valdantys huculų giminės likimą. Romano siužetas plėtojasi konkrečiu laiku – 1911–1951 metais, bet įgyja mitinio ciklo pavidalą ir pabaigoje sugrįžta ten, nuo ko prasidėjo.

Ironiško ir melancholiško pasakojimo meistras Tarasas Prochasko sulydo vaizduotę, tautosaką, politiką, poeziją, botaniką ir filosofiją, iš šios dermės išgauna tikrą, daugialypį grožį.

Taras Prochasko (gim. 1968 m.) – ukrainiečių rašytojas ir žurnalistas. Lvivo universitete studijavo biologiją (specializacija – botanika). Daugelį metų dirbo apžvalgininku įvairiuose periodiniuose leidiniuose, bet yra išbandęs įvairiausių profesijų – nuo radijo laidų vedėjo, galerijos savininko iki sodininko. Kūryba dažnai siejama su magiškuoju realizmu, o romanas „Nepaprastieji“ gretinamas su garsiausiu G. García Marquezo kūriniu „Šimtas metų vienatvės“. Autorius pelnęs svarių literatūros premijų Ukrainoje ir už jos ribų.