Vasara – tai metas, kuomet gali panirti į svajones. Kai pristingi savų minčių, padedančių pasiekti tolimiausius kraštus, tereikia paimti knygą ir tęsti kelionę. Smagu yra įsitaisyti patogiame krėsle, o dar geriau po obelim, ant švelnios žolytės ir panirti į knygos pasaulį. Kiekviena knyga yra vertinga, bet vasaros metu geriausia skaityti lengvas kaip vėjas, užburiančias knygas apie jos didenybę – princesę Vasarą.

 

Dabar, kai knygynų ir bibliotekų lentynos lūžta nuo užsienio autorių sukurtų istorijų paaugliams, labai smagu surasti šiuolaikišką, šia tema parašytą lietuvių autorės knygą. Juk ji geriau supranta ir atskleidžia mūsų mintis, poreikius ir supančią aplinką. Aistės Ptakauskės knyga „Nerealios atostogos“ yra būtent tai, kas vasarai suteikia subtilaus ir nepakartojamo prieskonio.

 

Nors sakoma – „Nespręsk apie knygą pagal jos viršelį“, bet būtent jis ir patraukė mano dėmesį. Manau puikus sumanymas jį papuošti daugybe smulkių piešinukų, kurie yra ne tik linksmi, bet ir informatyvūs. Nors jų prasmę galima suprasti tik perskaičius visą knygą.

 

Taip pat ne ką mažiau svarbus dalykas patraukiantis skaitytojus yra pavadinimas. Jau net nereikia sakyti, kad atostogos kiekvienam paaugliui kelia šiltus jausmus. Epitetas „Nerealios“ sužadina smalsumą. Taigi pavadinimas puikiai pasitarnauja pritraukiant skaitytoją, bet svarbiausia, jis glaudžiai susijęs su knygos turiniu. Juk keturių mergaičių kelionė tikrai yra nenuspėjama, smagi, priverčianti pakeisti požiūrį į daugelį dalykų. Būtu sunku ją apibūdinti kitu žodžiu. Ji tikrai nereali.

 

                      Pagrindinė siužetinė linija nėra labai ypatinga, tačiau turinti netikėtų vingių, kurie jai suteikia savitumo. Įdomu tai, kad daugelyje knygų apie paaugles, jos jau būna draugėmis, o čia iš pradžių net gana priešiškai nusiteikusios viena prieš kitą.

 

                      Pagrindinės veikėjos yra keturios paauglės: Ainė, Ugnė, Giedra ir Rasa. Visgi labiausiai atskleidžiama Ainės asmenybė, pozicija bei mintys, nes istorija pasakojama jos asmeniu. Ji nusiteikusi prieš kelionę, nes tai griauna jos planus. Ugnę galima pavadinti išvykos iniciatore. Rasa iš keistuolės atsiskyrėlės virsta gana miela ir draugiška. Daugiausia dėmesio norėčiau skirti Giedrai. Ji nėra man artima asmenybė ir knygos pradžioje man atrodė netgi šiek tiek atgrasi, bet vėliau ji tapo mylimiausia heroje. Jos virsmas mano akyse įvyko, kuomet ji paėmė į rankas žaltį. Ji įrodė, kad gali nugalėt savo baimę. Buvo smagu kartu su ja išgyventi džiaugsmą, kai vežėsi tą gyvūnėlį namo ir šiek tiek jos buvo gaila, kai jį prarado. Ir paskutinė man labiausiai įstrigusi situacija buvo Giedros ir Rasos susitaikymas, nors gal daugiau suartėjimas.

 

                      Autorė puikiai perteikia jaunuolių mąstymą. Kartais buvo net šiek tiek keistoka skaityti literatūroje neįprastus žodžius. Kelios vietos buvo neaiškios. Tartum merginos būtų atsidūrusios kitam, keistam pasauly. Skaitant tie neaiškumai ar ne iki galo atskleisti įvykiai šiek tiek glumino. Tačiau vėliau pamaniau, kad autorė taip rašė specialiai, kad skaitytojai pažadintų savo vaizduotę ir nuklystų toliau nuo realybės.

 

                      Taigi, Aistės Ptakauskės knyga „Nerealios atostogos“ yra puikus vasariškas pasirinkimas, kupinas šmaikščių ir neįprastų minčių. Viena man labiausiai patikusių – „Gyvenimas – trumpas žybtelėjimas Paukščių Take“. Viliuosi, kad rašytoja toliau tęs merginų istoriją ir visada bus kupina puikių sumanymų.