Svaiginanti sielų bendrystė, tirpdanti kartų ribas

Kada nustojome skaičiuoti žvaigždes?

Ar pamenate? Kadaise dienoraščiuose braižėme būsimo pasaulio trajektorijas ir fiksavome vizijas apie tobulą pasaulį, kurį būtinai sukursime! Atrodė, kad esame tiesiog gimę paversti mūsų planetą vieta, kur gera būti! Tai kas nutiko? Kada mes ėmėme skaičiuoti nebe žvaigždes, o tik savo piniginės turinį?

„Nojaus Arkos dienoraštis“ – iš pirmo žvilgsnio paprasta, jaunyste trykštanti ir nuotykių kupina istorija. Baltijos jūros paplūdimyje netikėtai užsimezgusi draugystė tarp vyro ir jaunuolių trijulės, vadovaujamos Nojaus, įtraukia į siautulingą jaunų žmonių pasaulį, jie tampa neišskiriami, o metų skirtumas netenka prasmės. Staiga Nojus dingsta. Kas vyksta?! Vaikiną būtina surasti! Bet pasibeldus į jo namų duris atsiveria ne jo, o tavo paties paslaptys. Atsakymai glūdi toli, Ararato kalno papėdėje. Bet ką darysi, jeigu paaiškės, kad tas nekaltas susitikimas paplūdimyje nebuvo atsitiktinis? 

Ši knyga apie dar tik ateinančią kartą, nemokančią susikurti laužo ar susisiūti suplyšusio rūbo. Apie ją sakoma: nedėkinga, išlepusi ir visko pertekusi, nebežinanti, ko norėti! Ar tikrai? Bet ši karta ir neturi už ką mums dėkoti, juk paliekame jai į šipulius byrantį pasaulį, ir dar reikalaujame dėkingumo. Nesulauksim! Nes jie jau statosi Arką, kurioje mums nėra vietos.

Atsitiktinai rastas „Arkos dienoraštis“ tampa vartais į dingusio jaunuolio sąmonę – keistą, simbolių ir užuominų pripildytą pasaulį, kur realybė maišosi su mistinėmis prasmėmis. Vyras, sekdamas dienoraščio ženklais, įsitraukia į slaptą trijų paauglių pasaulį, kuriame kiekvienas žodis – kaip kodas, daiktas – kaip ženklas, o kiekvienas veiksmas – lyg apeiga. Kas yra Nojus ir ką jis vedasi į savo naująją Arką? Atsakymas priklauso ne nuo įvykių, o nuo to, kiek išdrįsime pažvelgti į savo vidų.

Sakalas Uždavinys, lietuvių teatro ir kino aktorius, režisierius