Monografijoje analizuojamas vienas iš radikaliausių lūžių nepriklausomos Lietuvos (1918–1940) politiniame gyvenime – 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmas, kai parlamentinę demokratiją pakeitė autoritarinis prezidento A. Smetonos valdymas. Nuodug¬niai aptariamos valdžios ir opozicinių partijų politinių santykių peripetijos iki ir po III Seimo rinkimų, sunkus koalicijos formavimas ir vyriausybės sudarymas kairiosioms jėgoms (LVLS ir LSDP) tuos rinkimus laimėjus.

Svarbiausi ir sudėtingiausi klausimai, į kuriuos stengiasi atsakyti knygos autoriai, – kodėl 1926 m. jauna Lietuvos demokratija atsidūrė krizės situacijoje, kaip opozicinės kairiajai vyriausybei jėgos inspiravo valstybės perversmą, kas buvo jo vykdytojai, kokios šio perversmo pasekmės valstybės vidaus gyvenimui, o galiausiai – kaip šį perversmą pavyko legalizuoti tarptautinės politikos arenoje.

Nors tik pusmetį trukęs K. Griniaus prezidentinis laikotarpis laikomas vienu iš demokratiškiausių nepriklausomoje Lietuvoje, ne mažiau įspūdingas fenomenas yra tai, kad nedemokratiniu keliu atėjusiam į valdžią A. Smetonai ir tautininkams pavyko ją išlaikyti daugiau nei dešimtmetį.