KVAPĄ GNIAUŽIANTI ISTORIJA APIE PILIES PAVELDĖTOJUS, KURIEMS TEKO NE TIK IŠTVERTI NENUSAKOMAS KANČIAS, BET IR KOVOTI SU PRAGAIŠTINGAIS JAUSMAIS.

Gyvenimas atšiaurių kalnų išgraužoje stūksančioje pilyje ištisus šimtmečius tekėjo ramia vaga. Viskas pasikeitė, kai pilies paveldėtoju tapo Polas Aversas. Atlikęs pareigą ir susilaukęs palikuonio, Polas paniro į pilies istoriją, kupiną griežtų kanonų, priesaikų ir bausmių.

Deja, Polo sūnus Bertas įsimyli Doną – šioji, pasak tėvo, Aversams visiškai nepritinka dėl jos venomis srūvančių blogio genų. Nepaisydamas griežtų šeimos nuostatų, Bertas veda mylimąją, su ja susilaukia dukrelės ir dviejų sūnų. Tapęs žymiu architektu Bertas išvyksta dirbti į Argentiną, tačiau šeimą užklumpa nelaimės: pasirodo, Polas nusprendė žiauriai nubausti marčią, esą ji savo nedorybėmis suteršė giminės kraują.

Lyg negandų būtų negana, į pilies paveldėtojus nusitaikiusi Ėmė Itman rezga savo pragaištingus planus. Tai žiauri moteris, pravarde Monstras, kurios voratinkliai apraizgę visą planetą. Aplinkiniai bijo net jos šešėlio, o vienas atidesnis Ėmės žvilgsnis gali pražudyti. Ar yra žemėje vieta, kurioje gali pasislėpti nuo grėsmingų Ėmės čiuptuvų?

Pačios autorės žodžiais tariant, „O saulė kilo ir leidosi“ yra „ne paprasta knyga, o atspindys tikrovės, neįtikėtinų žmonių likimų“. Tai penktasis lietuvių rašytojos, dramaturgės, prodiuserės Almos Čepienės romanas. Kiti jos kūriniai: „Taip, madam... Ne, madam“ (2006), „Moterų vergas“ (2007), „Tėvo lopšinė“ (2012), „Gyvenimo laikrodžio dūžiai“ (2018), drama „Olga Kronina“ (2002).