Ką iš tiesų veikia ambasadorius, kai nedalyvauja oficialiuose priėmimuose? Kaip organizuoja savo šalies prezidento vizitus ir kaip – menininkų desantą? Kaip pažįsta šalį, į kurią atvyko, kaip mezga ryšius ir kokiais būdais renka informaciją? Kaip ieško šeimai laikinų namų ir ką veikia laisvalaikiu?

Oficialūs atsakymai – protokoluose ir dokumentuose, o tai, kas į juos nepateko, užfiksavo talentinga buvusio Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Ukrainoje Algirdo Kumžos plunksna.

 Į ambasadoriaus kabinetą, galima sakyti, įžengiau tiesiai iš povestuvinės kelionės Himalajų kalnuose, kur mus su Toma išbandė aukštis, pūgos ir šaltis. Per ketverius darbo metus Ukrainoje – nuo 2006-ųjų vasario iki 2009-ųjų gruodžio – negrėsė nei sniego lavinos, nei ledo plyšiai, tačiau adrenalino buvo daug: iš arti mačiau aštriausias politines turbulencijas, o ir gyvenimiškų siužetų netrūko. Ryte pravėręs kabineto duris nežinodavau, kokie netikėtumai manęs laukia tą dieną: kažkam iš tautiečių įstrigo verslas, kažkas pateko į daboklę ar liko be paso ir pinigų vienišas gatvėje. Susitikau su šimtais įdomiausių žmonių ir aplankiau vietų, kurių nemini jokie turizmo katalogai. Kiekviena diena man dovanodavo naujų intriguojančių istorijų – jas užrašiau ir sudėjau į šią knygą. 

Tikiu, kad mano užrašai padės perprasti šių dienų Ukrainą.