Uch, kiek čia mėsos! Pirmiausia – apie autorių. Miguelis Bonnefoy gimė Paryžiuje venesuelietės ir čiliečio šeimoje. Turbūt neįmanoma, kad viename žmoguje sujungus šias tris kultūras neįvyktų sprogimas. Kaip rašytojas, Bonnefoy dar jaunas – gimė 1986-aisiais. Jis dar nėra ir labai populiarus. Netgi šiek tiek keista, kad jau verčiamas į lietuvių kalbą. Internete ieškojau kokio nors interviu anglų kalba ir nelabai ką radau, o straipsniuose ir recenzijose kartojasi tas pats ant knygos nugarėlės jau atspausdintas biografijos gabaliukas: Prancūzija, Venesuela, Čilė. Duokit daugiau! Noriu žinoti, su kuo Bonnefoy gyvena, ką skaito ir ką valgo pusryčiams.

„Palikimas“ – trečioji Bonnefoy knyga – Prancūzijoje jau įvertinta, nominuota „Goncourt’ų“, „Femina“ ir „Le Grand Prix du Roman“ premijoms. Didelis pasiekimas tokiam jaunam autoriui. Perskaičiau romaną. Ir man jis pasirodė puikus, suteikiantis tikrąją skaitymo laimę, kai viskas aplinkui sustingsta.

Į vos du šimtus puslapių autorius sutalpino šimtmetį prancūzų emigrantų šeimos gyvenimo. Pirmasis Lonsonjė, šeimos patriarchas, iš Prancūzijos bėgo į Kaliforniją, bet visam gyvenimui užstrigo Čilėje. Naująją žemę jis pasiekė praktiškai be nieko – su trisdešimčia frankų ir vienu vynuogės sodinuku, išlikusiu parazitams užpuolus didingus jo vynuogynus. Šitaip prasideda gyva, ironiška, jaudinanti istorija apie meilę, emigranto identitetą, apie magiją ir žiaurią realybę.

Knygoje minimi tikri XX a. įvykiai tampa tvirta pasakojimo atrama. Jų fone fantazijos suskamba įtikinamai, o herojai, kad ir patys keisčiausi, atrodo tikri.

Bonnefoy rašymas turi ir dar vieną žavią stiprybę: autorius puikiai moka elgtis su detalėmis, menkniekiuose geba užkoduoti papildomas prasmes. Negausiose recenzijose radau netgi prilyginimų Marquezui. Aišku, įdėk bet kur truputį magijos, ir jau sakys, kad Marquezas, bet negaliu paneigti – panašumo yra.