Uždarame Paradais kvartale priešais prabangias vilas ir jų baseiną žalumu akina iščiustytos vejos. Apylinkėse –  kur nepasiekia stebėjimo kameros, už spygliuota viela apjuostų aukštų sienų – lėtai teka pelkėta upė, tyliai verda gyvenimas slėnyje, nusėtame skurdžių kaimelių ir nusikaltėlių lizdų.

Kvartalo paribyje, apgriuvusiame pastate prie upės, kas vakarą gerti, rūkyti ir pataukšti susitinka du paaugliai iš skirtingos aplinkos: Frankas Andradė – apleistas, nutukęs ir nuo pornografijos priklausomas turčių anūkas, be paliovos fantazuojantis apie kaimynę, patrauklią ištekėjusią moterį, ir Polas, apmaudo persmelktas kvartalo sodininkas, svajojantis pabėgti nuo visko – nuo alinančio darbo, valdingos motinos ir geidulingos pusseserės, narkogaujų kontroliuojamo kaimo. Slegiami neįmanomų norų, jie imasi absurdiško, makabriško plano, pagaliau suteiksiančio tai, ko jie manosi nusipelnę. 

Paradais – žiaurus, įsiutęs Fernandos Melchor romanas, skrodžiantis tamsiąją Meksikos visuomenės pusę ir skaudžiai liudijantis, kaip geismas gali tapti apsėdimu, piktavališku ir pavojingu. Ši knyga, kritikų pavadinta „nusileidimu į pragarą“, sudėliota nelyg laike ištįsęs sprogimas, kur kiekvieną puslapį persmelkia klasinė nelygybė, mizoginija, mačizmas ir nusivylimas – iki paskutinio sakinio, iki pat šiurpą keliančios atomazgos.