„Gyvenimas su duona“ – tokį posakį dažnai vartojo tėvas Slavko Barbarićius OFM kalbėdamas apie pasninką. Pasninkaujant svarbiausia ne maisto atsisakymas ar alkio pojūtis, bet vidinės laisvės, kuri būtina siekiant atsiverti Dievo malonėms ir meilei, tobulinimas. Pasninkas skatina mus jausmais, protu, kūnu ir dvasia siekti tyrumo, nuolankumo, ramybės ir džiaugsmo, jo tikslas yra tobulumas ir šventumas. Pasninkauti širdimi visų pirma reiškia pasninkauti su meile. Meilė Dievui ir artimui yra vienintelė tikra maldos ir pasninko priežastis.

Pasninkaudami atsikratome savanaudiškumo, pametame puikybę, vaduojamės iš prisirišimo prie asmeninių troškimų ir norų, nesveikos priklausomybės nuo materialinių dalykų, savęs ar kitų. Pasninku ir malda išsilaisviname ir pradedame gyventi žmogaus vertą gyvenimą.