1806-ieji: Astrida Pul, pasipuošusi vestuvine suknele, spinduliuoja laime. Bet net nesulaukusią vestuvių nakties ją nužudo ir nuo piršto nutraukia aukso žiedą. Paskutiniai Astridos žodžiai — pažadas Kolinui niekada jo nepalikti...

Grafikos dizainerė Sonja Maktaviš apstulbo sužinojusi, kad jos velionis tėvas turėjo brolį dvynį, apie kurį pats nieko nežinojo, ir kad netikėtai atsiradęs dėdė Kolinas Pulas jai paliko beveik visą savo turtą, įskaitant ir didingą Viktorijos laikų namą Meino pakrantėje. Pagal testamento sąlygas Sonja turi išgyventi jame mažiausiai trejus metus. Neseniai nutraukusi sužadėtuves, ji persikrausto, trokšdama išsiaiškinti, kodėl broliai buvo išskirti vos gimę ir kodėl visa tai buvo laikoma paslaptyje, kol tiesa paaiškėjo atlikus tyrimą genealogijos svetainėje.

Jaunas advokatas Trėjus, pasitikęs Sonją didingame dvare ant kalvos viršūnės, mato, kad jai neramu, ir pripažįsta, jog name... vaidenasi. Netrukus Sonja pastebi, kad daiktai atsiranda kitose vietose, nei buvo padėti, kad muzika įsijungia savaime. Mirusio dėdės darbo kabinete ji netikėtai išvysta savo tėčio nutapytą paveikslą ir portretą, vaizduojantį moterį vardu Astrida, kurią advokatas pavadina „pirmąja prarastąja nuotaka“. Akivaizdu, kad Sonja paveldėjo daug daugiau nei tik namą. Ji paveldėjo šimtmečių senumo prakeiksmą, kurį galbūt pasiseks nutraukti, jei tik pavyks atskleisti šio dvaro paslaptis...