Ši knyga sukrės iki gelmių, bet sykiu įkvėps tikėjimo, kad meilė ir rūpestis artimu gali nušviesti kelią iš pragaro 

Aušvicas, 1943-ieji. Patyliukais verkiu aklinoje tamsoje, glausdama prie savęs karščiuojančią sesutę. „Myliu tave, Beila, labai labai, – sušnibždu. – Atmink, rytoj būsime laisvos.“ Giliai širdyje žinau, kad privalau bet kokia kaina rasti kelią iš šios baisios vietos...

Grėsmingų Aušvico vartų papėdėje vos dvidešimt vienų Hodaja tiesia rankas į mamą ir tėtį, o mažoji Beila, nieko nesuprasdama, tvirtai įsikimba sesers. Netrukus tėvai nukreipiami į vieną pusę, o dukterys – į kitą, bet Hodajai įsirėžia paskutinis mamos žvilgsnis, maldaujantis pasirūpinti jaunėle. Mergina duoda motinai nebylų pažadą saugoti Beilą, kurio niekad ir jokiomis aplinkybėmis nepamirš...

Vis dėlto net pati nuoširdžiausia meilė sesutei atrodo bejėgė prieš Aušvico žiaurumus. Regint, kaip mergaitės akyse vis dažniau šmėkščioja nevilties ir baimės šešėliai, stebint siaubingas stovykloje įkalintų moterų kančias, Hodajos jėgos nenumaldomai senka ir ji ima abejoti – ar pajėgs atsilaikyti? Pati balansuodama ant išsekimo ribos, ji blaškosi tarp ryžto išgelbėti Beilą ir augančios nevilties.

Tačiau kai visa atrodo prarasta, jėgų nepasiduoti suteikia tas, iš kurio mažiausiai tikėtumeisi, – vokiečių karininkas Alarikas. Tik ar Hodaja gali pasitikėti priešu? Ar po patirtų siaubingų išgyvenimų merginos širdyje liko bent lašas vilties, kad joms su sesute pavyks atsilaikyti šioje tamsos buveinėje dar vieną dieną?

Įkvepiantis ir širdį veriantis pasakojimas apie seserų ryšį, drąsą ir neišsenkančią viltį, nugalinčią ir didžiausią blogį. Tobula knyga ieškantiems tikrais įvykiais paremtų Antrojo pasaulinio karo istorijų, primenanti „Merginą dryžuota suknele“, „Aušvico smuikininkę“ ir „Knygininkę iš Dachau“.