Paryžius, 1720-ieji. Salpetriero ligoninė-kalėjimas išgyvena krizę: per daug pacienčių, per mažai vietų. Tuo metu kitoje pasaulio pusėje, Prancūzijos kolonijose Šiaurės Amerikoje, katastrofiškai trūksta moterų. Valdžios vyrų galvose gimsta „tobulas“ planas: iš prieglaudos atrenkamos beveik šimtas moterų ir laivu išsiunčiamos per Atlantą. 

Tarp jų – dvylikametė aštrialiežuvė našlaitė Šarlotė, už nelegalius abortus nuteista Ženevjeva ir iš kilmingos giminės kilusi, bet beprote laikoma Petroni kartu su kitomis likimo draugėmis sugrūstos į laivą ir išsiųstos į nežinią.

Šių jaunų ir drąsių moterų lauks daugybė išbandymų: prievartinės vedybos, piratai, vergų pirkliai, ligos, karai, nelaiminga meilė, prarasti vaikai, žiaurumas. Tačiau jos patirs ir netikėtų malonumų, o jų dvasią daugybę metų palaikys nepalaužiama tarpusavio draugystė.

„Pelikanų merginos“ – nuostabiai parašyta, stulbinamo emocingumo drama, galingas ir susimąstyti verčiantis romanas apie moterų draugystę, troškimus ir bauginančius kompromisus, į kuriuos jos priverstos eiti, kad išgyventų. 

Jaunos prancūzų rašytojos Julios Malye knygos „Pelikanų merginos“ pavadinimas – aliuzija į laivą „Le Pelican“, kuriuo 1704-aisiais iš Pracūzijos į Luizianą buvo atplukdyta viena pirmųjų moterų „partijų“. Negana to, pelikanas – ir oficialus Luizianos valstijos paukštis. Drąsus, kvapą gniaužiantis ir ašarą spaudžiantis romanas „Pelikanų merginos“ jau išverstas į 25 užsienio kalbas.