„Pernakt” – romanas, originaliai išleistas 1999 m. Jį tikrai galima perskaityti pernakt, o įgudę skaitytojai, įveikę 200 puslapių, dar spės ir numigti. Iš kitos autoriaus kūrybos „Pernakt“ išsiskiria griežta savo forma. Murakamio knygose laiko ribos dažnai išplaukusios, o čia visas romanas įvyksta per vieną naktį. Taigi, viena naktis Tokijuje, skambant klasikiniam džiazo kūriniui „Five Spot Afterdark“. Ši muzika ir įkvėpė romano pavadinimą. Siūlau pirma paklausyti, o tada jau skaityti – geriau pajusite nuotaiką.

Romano pradžioje pasakotojas paima skaitytoją už rankos kone tikrąja to žodžio prasme. Iš dangaus nuleidžia į naktinį miestą ir pirštu parodo, kur žiūrėti. Akiratyje atsiduria paslaptingos merginos miegamasis, kiaurą parą dirbanti užkandinė, kurioje sėdi jos sesuo, tada – viešbutis. Ten, viename iš kambarių, nuoga guli kliento sumušta prostitutė. Dar yra rūsys, kuriame vyksta muzikos grupės repeticija. Gyvenimo aiškumą pametusiam Takahašiui šita repeticija – paskutinė.

Per vieną naktį Murakamis išskleidžia šitų ir dar kelių veikėjų gyvenimus – trapius ir paženklintus traumų, apgaubtus ateities nežinomybe ir neįmanomybe.

Skaičiau atsiliepimus „Goodreads“. Kai kurie rašė, kad knyga primena kino scenarijų. Suprantu, kas norėta pasakyti: kad „Pernakt“ yra grįstas neišvengiamu vizualumu, kur niekas neaiškinama, viskas parodoma, o jausminėje linijoje turi susigaudyti pats. Vis dėlto, kino scenarijus, o jų man teko nemažai paskaityti, yra šaltas ir dažnai mechaniškas skaitinys, o šitas romanas tave tiesiog apgaubia. Iš debesų krenti į Tokiją lyg į minkštą debesį.

Ką man tikrai priminė šita knyga, tai „Requiem for a Dream“ – 2000 m. filmą, kurį režisavo Darren Arronofsky. Iš pradžių kiekvieno herojaus istorija atrodo tarytum atskira, o paskui visos jos susijungia į visumą. Skaitymas tampa keistu potyriu – tarytum žaistum žaidimą „Sujunk taškus“.

Daugiau nerašysiu – paskaitysit patys. Knyga nestora, tai nėra ką ilgai mąstyti. Norėčiau „Pernakt“ skaityti važiuodama traukiniu, lėktuve ar tiesiog mieste, kokioje nors užkandinėje su geltonu logotipu. Ir, žinoma, vėl noriu į Tokiją, kuriame nebuvau. Vis nesukrenta kortos, palinkėkit, kad sukristų.