…vis dėlto pasitaiko kartais progų, kai vienu žodžiu, vienu žvilgsniu, vienu pasitikėjimo ženklu galima pasiekti daugiau nei alinančiomis viso gyvenimo pastangomis. Žinoma, taip ir yra. Tiesa, tos progos vis dėlto ir vėlei sutampa su bendrąja situacija tuo, kad jomis niekada niekas nepasinaudoja.

Romanas „Pilis“ – vienas giliausių niūriojo absurdo genijumi vadinamo Franzo Kafkos (1883–1924) kūrinių, kuriame painiojamos pasaulio atšiaurumo ir žmogaus menkumo, individo ir visuomenės, minties ir veiksmo sąryšių temos. Klampiame ir niauriame pasakojime apie beviltišką K. kovą su paslaptinga valdžia, siekiant patekti į pilį, sekti siužeto vingių net nėra prasmės. Svarbiausia čia – tas, kone fiziškai juntamas, slogesys, kurį lydi neviltis ir siaubas, klaidžiojant tirštoje būties migloje, nepajėgiant suvokti nelogiškų įvykių, susidūrus su pasaulio tvarkos nepažinumu. 

1922 metais pradėto romano autorius baigti nespėjo. Prieš mirtį pavedė savo draugui, rašytojui Maxui Brodui rankraščius sudeginti, tačiau šis, suvokdamas F. Kafkos kūrybos reikšmę, 1926 metais „Pilį“ išleido.