Debiutinėje Evaldo Tornau knygoje beveik visus apsakymus vienija autoriaus tėvo personažas. Vienur jis – pasakotojas, kitur – pagrindinis veikėjas, kartais – tik trumpai šmėkštelintis personažas. Ši knyga radosi iš ilgo gyvenimo – sūnus per tą laiką išmoko klausyti ir išgirsti, o tėvas iki garbaus amžiaus išlaikė gerą atmintį ir pasakotojo talentą.

Apsakymuose vaizduojami karo, pokario metų įvykiai ir „brandaus socializmo“ laikai. Mažo žmogaus – vaiko, jaunuolio akimis regimos anų laikų realijos virsta tai liūdnais, vietomis juokingais ar absurdo kupinais pasakojimais. Visa tai kietai susipina į vientisą praėjusio gyvenimo audinį su spalvingais ataudais – veikėjais: jaunu kino mechaniku, po kaimus ir miestelius vežiojančiu propagandinį sovietų kiną, iš nevilties geriantį Dzūkijos miestelio milicijos viršininką, kaimyną frontoviką, svilinantį kiaulę Ministrų Tarybos pašonėje, berniuką, perintį viščiukus, ir net vokiškai prabylantį sietyną.

Sudėtingų, skaudžių išgyvenimų kaupinus apsakymus persmelkia šviesia nostalgija ir švelnia ironija atmieštas žvilgsnis į nūnai primirštus laikus, į nesugrąžinamus žmones, įvykius ir daiktus.

Evaldas Tornau – vilnietis fizikas, habilituotas mokslų daktaras, Lietuvos mokslo premijos laureatas, „Lietuvos fizikos žurnalo“ vyriausiasis redaktorius.