Palomar – taip vadinama astronominė observatorija, ilgą laiką galėjusi girtis didžiausiu teleskopu pasaulyje. Tai taip pat pagrindinio šios knygos veikėjo, nuolat surandančio, kur įbesti savo žvilgsnį, pono Palomaro, vardas. Tik jis, nors kartais ir žiūri į žvaigždes, mieliau renkasi tyrinėti ir mintimis narstyti paprastesnius, kasdieniškus dalykus, ieškoti kosmiškų gelmių juose. Taip Palomaro akiratyje atsiduria sūrio gabalėlis, pasimetusi šlepetė, gekono įpročiai, bangos lūžis, nuo varnėnų juoduojantis Romos dangus. Atsakymai į visatos slėpinius ir sudėtingiausius gyvenimo klausimus, jo nuomone, glūdi visur – net ir menkiausias objektas, bet koks išskirtinesnis reiškinys ir potyris nusipelno būti ištirtas ir apmąstytas. Tad jis be paliovos žvalgosi ir stebi, kurpia nebylius dialogus, visur ir visada bando perskaityti visatos kodą.

Ponas Palomaras – ekscentriškas išminties ieškotojas, vizionierius didingame ir sykiu absurdiškame pasaulyje bei neabejotinai autoriaus alter ego. Ar įmanoma mus supančiuose dalykuose atrasti prasmę, susivokti gyvenimo chaose, nusėtame nesusipratimų, kompromisų ir palaidų galų? Ponas Palomaras toli gražu nėra tuo įsitikinęs. Tačiau jis nesiliauja bandyti. 

Tai paskutinė legendinio italų autoriaus Italo Calvino knyga, išleista jam dar esant gyvam, šmaikštus ir žavingas kūrinys, už kurio talpios formos ir menamo paprastumo slypi žaismingumas, išmintis ir gylis.