Seniai norėjau susipažinti su Roberto Bolaño. Čilietis išgarsėjo po mirties, kai anglų kalba pasirodė romanas „2666”. Penkių dalių knyga primena plytą – 880 puslapių tarp dramblio kaulo spalvos viršelių. Prieš porą metų romaną išleido ir lietuviškai. Išvertė Alma Naujokaitienė. Pažįstu porą žmonių, kurie „2666” iki galo perskaitė. Iš veidų man jie rodėsi nušvitę, lyg grįžę iš Šv. Jokūbo kelio. Ir kalbėjo panašiai: kad buvo žvėriškai sunku, kad keikėsi ir norėjo viską mesti, bet sulig paskutiniu puslapiu pasijuto tarytum kažkas būtų išvalęs jų sielas. Niekada nė nemąsčiau eiti Šv. Jokūbo keliu. Neturiu noro save sąmoningai kankinti – pats gyvenimas užtektinai prikankina. Bet „2666” pasidėsiu savo lentynoj ir vieną vakarą tikrai atsiversiu. Po apsakymų rinkinio „Prakeiktos žudikės“ noriu daugiau Bolaño. Gal net visų 880 puslapių.

„Prakeiktose žudikėse“ Bolaño vaizduoja Lotynų Ameriką. Bet ne tą magiškai realistinę, prie kurios esame pratę. Kartais vaizduoja ir Ispaniją, kurioje praleido paskutiniuosius gyvenimo metus. Bet toji Ispanija taip pat neturi nieko bendro nei su sangria, nei su korida, nei su kitom banalybėm. Bolaño miestai yra tikri paprastų žmonių miestai. Tai – gatvės, pigūs viešbučiai, butai ir rajonų barai.

Baruose prie vieno stalo sėdi nusikaltėliai, poetai ir į sektas įsitraukę keistuoliai. Kartais susitikimai realistiški, kartais – siurrealistiški, kartais persmelkti sunkiai apibūdinamos psichodelinės energijos. Yra momentų, kurie šokiruoja, bet ne tiek, kad supykintų. Nusifotografavau apsakymo „Sugrįžimas“ pradžią:

Turiu gerų ir blogų naujienų. Gera žinia ta, kad egzistuoja pomirtinis gyvenimas (ar kažkas panašaus). Bloga žinia ta, kad Žanas Klodas Vilnevas yra nekrofilas.

Šitie du sakiniai man pasirodė patys aštriausi. Bet čia nebus šokiravimo vardan šokiravimo. Čia personažai gers, bet niekada nepasieks dugno. Bus kraujo, bet tik tiek kiek jo reikia atlikti sėkmę prišaukiančiam ritualui.

Pastebėjau, kad Bolaño novelėse dažniausiai susiduria kelios jėgos, kurios viena kitai ir artimos, ir priešingos. Futbolas ir magija, muštynės ir literatūra, dailė ir odontologija. Kiekviena novelė tampa tarytum nedideliu psichologiniu tyrimu: autorius, atsispyręs nuo kokio nors neįprasto potyrio, tyrinėja žmogų kaip kokį svogūną, lupdamas vieną sluoksnį po kito ir taip artėdamas prie šerdies, bet niekada jos nepaliesdamas.

Suprantu, kad rašau truputį chaotiškai. Čia net ne aš, čia Bolaño. Jo tekstai vietomis atrodo painūs, bet užtenka vos kelių puslapių ir viskas sustoja į vietas. Kritikai rašo, kad Bolaño kūryba autobiografiška. Taip pat novelėse rasite daugybę tikrų ir išgalvotų rašytojų pavardžių. Toli gražu ne visas jas žinojau. Pasižymėjau pieštuku ir paskui internete tyrinėjau. Jeigu norėsit iki galo patirti Bolaño, ir jūs taip darysit.

Apie šitą knygą noriu pakalbėti ne tik kaip apie tekstą, bet ir kaip apie objektą. Tai bus turbūt daugiausiai kada nors mano fotografuota knyga. Vytautas Volbekas sukūrė tiesiog tobulai tekstą atliepiantį dizainą. Knyga ryški ir išore, ir vidumi. Noveles labai gražiai išvertė Alma Naujokaitienė ir poetas Simonas Bernotas. Kai ilgai čiupinėjusi knygą perskaičiau pirmuosius sakinius, pamaniau, kad ją reikia dovanoti žmogui, kurį be galo myli.