Lapkričio pabaiga. Į Vengrijos miestelį atvyksta cirkas, kurio vienintelis eksponatas – negyvas banginis. Trupę seka grėsminga minia, siaubianti viską pakeliui. Apėmus visuotiniam nerimui, žmonės savaip kabinasi į paskutinius tvarkos likučius, ieškodami jos buityje, muzikoje, kosmose. Mizantropas muzikos profesorius Estera nebesikelia iš lovos, jam įdomios vien senosios instrumentų derinimo sistemos, jo žmona Esternė prisidengdama „moraliniu perginklavimu“ suirutėje siekia prasimušti į valdžią, tyros sielos keistuolis Valuška stebi kosminių kūnų judėjimą, net nesistengdamas saugotis nuo grėsmės, o jo motina Pflaumnė, savo namus pavertusi kambarinių augalų džiunglėmis, laukia, kol apokalipsė praeis, jos nepalietusi...

László Krasznahorkai (g. 1954) – vengrų rašytojas, 2025 m. gavęs Nobelio literatūros premiją „už įtaigią ir vizionierišką kūrybą, kuri apokaliptiško siaubo įkarštyje dar kartą patvirtina meno galią“. Skaitytojams žinomas dėl tankaus, poetinio stiliaus ir apokaliptinių temų. Nagrinėja visuotinės tvarkos griūtį ir žmogaus (ne)atsparumą, meistriškai derindamas egzistencinį nerimą su juoduoju humoru.