– Ne tas berniukas, – sušnibždėjo motina rupiu ir sausu lyg smėlis balsu. Ir užsikosėjo. – Ne tas berniukas išgelbės tau gyvybę, o tu išgelbėsi jo. Ir vilkas... – ji užspringo ir sudrebėjo.
Bet ką tas vilkas turėjo padaryti su berniukais (tais, ne tais ar dar kokiais), Ainės motina taip ir nepasakė.

Miestelio ragana augina du sūnus. Abu – kaip vandens lašai, tik vienas truputėlį geresnis. Protingesnis. Šaunesnis. Kai dvynių plaustas nuskęsta, išsigelbsti tik vienas. Visas miestelis nusprendžia, kad išgyveno ne tas. Ne tas, kuris galėtų paveldėti motinos kerus. Ne tas, kuris apskritai galėtų kažką nuveikti.
Už miestelio plyti nepereinama giria, pilna pavojų ir paslapčių. Sako, ji užkerėta nuo neatmenamų laikų. Sako, už jos baigiasi pasaulis.
Tačiau už girios gyvena Ainė – drąsi mergaitė ir sumani medžiotoja. Jos mama jūreivė, o tėtis – Plėšikų Karalius. Tik Ainei niekaip iš galvos neišeina mamos pranašystė...
Būtų keista, jei Plėšikų Karaliui nerūpėtų raganos kerai.
Būtų dar keisčiau, jei jos netikėlis sūnus gebėtų juos apsaugoti.
O kai visų šių veikėjų takai susikirs, prasidės neįtikėtina istorija, pilna galingų kerų, senovinių paslapčių, tikros drąsos ir jėgos, kuri slypi žodžiuose.
Juk žodžiai – galingiausia iš visų kerų rūšių. Jie kuria istorijas, kurios įtraukia ir kurių neįmanoma pamiršti. Tokias kaip ši.