Labai mėgstu istorines knygas. Ši - be galo įdomi, nes tai - realaus žmogaus prisiminimai. Pabėgti iš nelaisvės, klajoti po nepažįstamas šalis, badas, utėlės,, nuolatinė baimė...Prisiminimų autorius retoriškai klausia: "ar dėl tokios laisvės kovojau?" Tai man, skaitytojai, taip pat kilo klausimas: ar vokiečiai kovojo dėl Rumunijos (ir ne tik) laisvės??? R.Braun keikia rusus už nežmoniškas sąlygas belaisvių stovyklose. O... kaip vokiečiai elgėsi su rusų belaisviais? Jeigu tikėti statistika, tai fašistinėje nelaisvėje žuvo 58 proc. rusų belaisvių, o sovietiniuose – 14,9 proc. Skirtumas - akivaizdus. Tarptautinėje teisėje elgesį su karo belaisviais ir repatriaciją reguliuoja 1907 m. Hagos konvencija. Vokiečiai jos rusų karo belaisviams taikyti "pamiršo". Knygos autoriui padeda rumunai, kurie, sužinoję, jog jis yra vokietis, nuolat keikia rusus. Žinant čigonus, nenuostabu, jog, jeigu R.Braun būtų buvęs rusas, jie tikriausiai keiktų vokiečius. Nežiūrint tokių niuansų, knygą verta perskaityti. Ieškojau išsamesnės informacijos apie autorių, bet neradau. Suprantu, jog einant į karą ir tikint pergale, sunku susitaikyti su pralaimėjimu. Tokią vokiečių būseną puikiai aprašė ispanų rašytojas M.Escobar: "Hitleris laikėsi įsikibęs valdžios, kaip žmogus, kuris jau neturi ateities, tad privalo kautis iki galo. Toks pralaimėtojo elgesys atrodė normalus, bet stebino, kad taip pat elgiasi visa išdidi ir išsilavinusi tauta". Mano asmenine nuomone, ėmęsis rašyti tokius prisiminimus, autorius iš pradžių turėjo apmąstyti, kiek jo tautos kariai pražudė nekaltų žmonių.