Adolfas Mekas (1925–2011) – rašytojas, aktorius, pasaulinio pripažinimo sulaukęs alternatyvaus kino režisierius. 1944-aisiais su vyresniu broliu Jonu Meku išvyko į Vokietiją, 1949-aisiais persikėlė į JAV. Nuo vaikystės ne tik vaidino, bet ir rašė – eilėraščius, noveles, pjeses, romanus, kino scenarijus. Pirmąkart Lietuvoje išleistuose A. Meko „Raštuose“ skelbiamas įspūdingas menininko dienoraštis ir išlikę prozos kūriniai.

***

Adolfo dienoraščiai liudija jo, kaip tremtinio ir poeto, – taip, brolis buvo gyvenimo poetas, – jausmus, frustracijas ir mintis ir yra toks pat unikalus epochos dokumentas, kaip ir manieji užrašai.

Jonas Mekas

***

Prikaustantis ir žmogiškas vieno spalvingiausių ir genialiausių savo kartos kino režisierių pasakojimas apie kovą ir išgyvenimą. Tokių žmonių kaip Mekas, įstrigusių tarp nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, gyvenimo prasmės suvokimą iš esmės pakeitė karas, privertęs kitokiais žodžiais ir vaizdiniais kalbėti ir apie patį gyvenimą. Adolfo Meko liudijimas – atminties dovana būsimoms kartoms.

Leon Botstein, Bardo koledžo prezidentas

***

Adolfas sakydavo: kai numirsite ir pakliūsite į dangų, būsite pasodinti salėje ir turėsite visą amžinybę žiūrėti savo sukurtus filmus, tad verčiau jau kurkite tokius, kurie jums patiktų ir kuriuos galėtumėte žiūrėti amžinai!

Pip Chodorov, kino režisierius, kompozitorius

***

Aš nemoku maldyti savęs, jei aš verkiu, tai verkiu, jei juoktis, tai juoktis, jei mylėti, tai iki pamišimo... Juk išalkęs šuo, kai puola prie mėsos šmoto, kaip jis gabalais ryja, jis aistrus ir gyvuliškas, gaivališkas. Ir aš juk tokiais pat šmotais ryju – karštai, apsidairydamas, kad kas neatimtų.

Adolfas Mekas