Sodrus romanas, sukėlęs sodrius jausmus. Toks blaškantis nuo juoko balsu iki gilaus skausmo viduje. Toks pats blaškantis buvo laikotarpis, kai Lietuva ėmė vaduotis iš sovietų okupacijos. Sunkus, nevienareikšmis laikas, kai vieni visa širdimi dainavo už Lietuvą ir stojo ginti jos savo kūnais, kiti – taip pat trynėsi tuose pačiuose mitinguose, bet kitais tikslais. Jų rankose įvairaus dydžio trispalvės ar ženkliukai su Vyčiu bei Gedimino stulpais reiškė tik greitą monetizavimo būdą, o ne kova už laisvę. Koridoriai buvo pilni maišų su tautine atributika ne iš patriotiškumo, o greito ir patogaus būdo visa tai parduoti per tautinio atgimimo susibūrimus ir mitingus.

Tai buvo laikmetis, kai budo ir augo tautinė sąmonė, laisvė, troškimas nusimesti sovietų jungą, kurti savo valstybę, ją mylėti ir didžiuotis, atsiduodant nežinomybei ateityje su visomis to pasekmėmis. Bet taip pat, greta šios įkvepiančios bangos, kilo ir žmonių likimus naikinantis godulys greitiems pinigams, kaip ant mielių auginęs nusikalstamumą - nuo paprasto primityvaus gatvinio iki organizuotų gaujų.

Į permainingų vėjų girnas papuola jaunas šiaulietis Remyga. Ką tik jį malė sovietų armija išsiuntusi į Afganistano košmarus, iš kurio jis grįžo su neatmatomais dalykais ir negyjančiomis vidinėmis žaizdomis. Nežinodamas kaip toliau kurti savo gyvenimą, yra pastūmėjamas ir paprotinamas „gerų dėdžių“ eiti į miliciją. Keičiantis santvarkai tampa policininku, taip „geriesiems dėdėms“ suteikdamas lūkesčių tapti puikia priedanga jų juodiems darbeliams – kuriuose nesvarbu, kuo prekiauti ar vėliavėlėmis ar žmonėmis – kad tik pelnas geras būtų.

Nors ir malamas iš įvairių pusių manipuliacijomis, apsimetinėjimais ir apgaule net iš save jo šeima vadinamų žmonių, Remygos viduje brėkšta blogio ir gėrio supratimas, randasi aštri vilko uoslė, veriasi akys tam, kas vyksta aplinkui...

Romanas parašytas išmania ir originalia forma. Jame pinasi fantasmargorija, egzistenciniai sopuliai, anų laikų realizmas ir buitis, kažkaip linksminantis šiaulietiškas dialektas (bet gal tik man tai juokinga ir žavu, nes sustabarėjusi vilnietiška ausis su seneliais vilniečiais, tiesiog nepratusi prie kito miesto šnekėjimo skambesio). Beje, tas šiaulietiškas kalbėjimas toks pagavus! Kol skaičiau knygą, pagaudavau save, kad kažką veikdama įprastoje dienoje, mintyse sau kalbėdavau su tomis nukandžiotomis galūnėmis ar kirčiais kitose žodžių vietose.

Ačiū, Rimantai, tokiomis lietuviškomis knygomis verta didžiuotis.