„Riešutų duona“ ˗ apysaka apie dviejų jaunų žmonių meilę pokario provincijos miestelyje. Tačiau iš šio sakinio nieko nesužinosite apie įvykius, besimainančius prieš akis lyg kine. Ryškius, vienu metu simpatiškus, graudžius ir juokingus personažus. Apie visą tekstą persmelkiantį ironišką lyrizmą, leidžiantį apie rimtus dalykus kalbėti su šypsena. Visa tai skaitytoją knygon ne įtraukia, o  tiesiog įsuka.

Tolimais 1972-aisiais, kai Lietuva dar buvo Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika, Sauliaus Šaltenio rašyta apysaka buvo literatūros įvykis, kuris kartojasi iki šiol – kiekvienu laiku ją skaitant iš naujo. Tuo metu Šaltenis parodė neįtikėtiną gebėjimą juoktis iš santvarkos jai pačiai to nesuvokiant ir kartu kalbėti apie visais laikais žmogų jaudinančius dalykus – meilę, bičiulystę, nesantaiką. Galima tik pavydėti tiems, kurie apysaką skaitys pirmąsyk, ir džiaugtis pačiam skaitant kaskart iš naujo, nes tokia jau ta gero kūrinio magija – tolima dulkėto provincijos miestelio meilės istorija kartu yra pasakojimas apie mus čia ir dabar, kad ir kokio amžiaus būtume.

Pagal apysaką „Riešutų duona“ 1978 m. sukurtas to paties pavadinimo vaidybinis filmas, laikomas pirmąja lietuviška tragikomedija (rež. Arūnas Žebriūnas).

Knygoje spausdinami  ir keturi Sauliaus Šaltenio apsakymai: „Amžinai žaliuojantis klevas“, „Namai iš kedro, pašiūrė iš kiparisų“, „Atminimo cukrus“, „Drugelis medinėm kojom“.