Kaip sako pats knygos pavadinimas „Šešėlių upė“ – knygoje daug vandens ir šešėlių. „Mano darbas yra susieti“, – teigia Gintaras Bleizgys. Perfrazuojant poetą galima pasakyti – sulieti – čia ir dabar – gyvuosius ir mirusiuosius, praeitį ir dabartį, mitologiją ir gyvenimą, materiją ir dvasią, baimę ir drąsą, slėpinius ir atvertis...

Galima tęsti iki begalybės – čia daug vandens ir šešėlių. Todėl kalbančiajam natūralu įsikūnyti tai į Abelį, tai į Kainą ir šnekėtis su pirmaprade motina Ieva iš abiejų pozicijų, nerti į psichoanalizės tamsą ir išnerti į poezijos šviesą, kuri visgi akina ir duria, nerti... Galima tęsti iki begalybės – čia dugnas gilus. Todėl sunku apsibrėžti, tapatintis, todėl natūraliai liejasi kalbėjimas apie psichinių pavidalų kaitą, apie abejojimą savimi, apie netobulumą, kur šmėžuoja Greimo šešėlis, šalia jo – Čiurlionio, Kryžiaus Jono, Šumano... Galima tęsti iki begalybės, galima ir išprotėti – čia tiek daug gaivalo, sraujymių.

Bleizgio tekstas tarsi Brauno dalelių judėjimas – nuolat veikiamas daugybės chaotiškų trikdžių, ir tai puiku – tuo įdomesnės asociacijos, paralelės, posūkiai. Kalba, neornamentuota, ritminga, nepavargsta pulsuoti, primena nenustygstantį sąmonės srautą, nešantį visomis pasaulio kryptimis. Tik spėk laikytis. Todėl tiek rašančiajam, tiek skaitančiajam tenka „įsikibti į upę kaip į turėklus“ ir „plačiai atsimerkus“ išgyventi visą šį dramatišką, daugiasluoksnį žodžių filmą, vadinamą gera poezija.

Dainius Gintalas, poetas