Skandalingas Salmano Rushdie romanas „Šėtoniškos eilės“ – XX a. kultūrų santykių ir politinių įvykių apmąstymas, atskleidžiantis išskirtinį rašytojo talentą. Nė viena knyga nesulaukė tiek dėmesio, kaip 1988-aisiais parašytos „Šėtoniškos eilės“. S. Rushdie pavardė porą dešimtmečių buvo primenama pirmuosiuose laikraščių puslapiuose ir naujienų laidose, nes Irano dvasinis lyderis paskelbė rašytojui mirties nuosprendį. Jungtinės Karalystės vyriausybė buvo priversta rašytoją ir jo artimuosius saugoti ir savo tolesnius romanus S. Rushdie rašė nebepasirodydamas viešumoje.

Pasakojimas prasideda, kai du aktoriai, vieninteliai likę gyvi teroristams susprogdinus lėktuvą, – Džibrylis Farišta ir Saladinas Čamča – krinta iš dangaus. Jie patiria transformaciją ir tampa gyvais angelo ir velnio simboliais, nors nė vieno jų poelgio pasekmės nenuspėjamos. Kuris iš tiesų angelas, o kuris šėtonas, nėra aišku, kol jie vėl netampa tik žmonėmis.

„Šėtoniškos eilės“ – tai išmintinga knyga apie gėrį ir blogį. S. Rushdie skaudina Indiją niokojantys religiniai konfliktai, Rytų ir Vakarų kultūrų nesantarvė, ribota individo laisvė būti savimi. Daugiasluoksniai romano siužetai trina ribą tarp realybės ir meninės išmonės, religiniai simboliai ir metaforos įgyja ne tik moralinę, bet ir politinę prasmę. Kaip ir kituose šio rašytojo romanuose, politinius įvykius dažnai lydi tragiška atomazga, nulemta konkrečių žmonių aistrų.