Žaismingas žvilgsnis į Vilnių.
Pavasaris vis plaukė per Vilnių ir sostinės varpai skelbė, kad jis nesibaigs dar tūkstantį metų, dar tūkstantį metų gyvensime džiugiai ant sukritusių šimtmečių melancholijos pelenų.
Į liepą įsilipęs lapus su smuiko raktais svaido Amžinasis Žydas, gatvėmis laksto Geležinis vilkas, legendinis Vilniaus meras apsąla nuo mitinių dvynių kepėjų Juliaus ir Jurgio bandelių, pinigėliui ranką tiesia paties Vytauto Didžiojo laikus menanti ponia Rožė, o prie šachmatų lentos palinksta Krėvė su Sruoga. Ir visi keliai čia, rodos, pasukti taip, kad atvestų į tiesiai mistinę „Apokalipsės“ kavinę.
Mūsų gyvenimai ir miestai – atsitiktiniai, ir viskas, kas yra ir ko nėra, – tik atsitiktinumas. Nereikia man jokių Paryžių, Prahų ir Barselonų. Aš turiu Vilnių, ir jis turi mane, abu laikome vienas kitą sugavę ir nepaleidžiame, – taria sau pagrindinis knygos herojus.
Miesto – realaus ir išgalvoto – legendai lemta užgimti vis iš naujo. Šioji – įkvėpta Vilniaus dvasios, kuri reiškiasi praeities vaiduokliais ir keista šimtmečių logika, lenktyniauja su pačia R. Gavelio fejerija.
Magiškojo realizmo poetika atveria laiko tunelį, kelionę po epochas, galimybę pamatyti savo antrininkus. Paradoksalūs simboliai nušviečia melancholišką Vilniaus istoriją ir atveria unikalų jo grožį. Romano autorius svarsto žmogaus dvilypumo, tapatybės problemas ir klausia, kiek leidžiamės valdomi miesto sąmonės.
Mindaugas Jonas Urbonas yra vienas įdomiausių ir talentingiausių jaunosios kartos rašytojų, 2016 metais debiutavęs novelių knyga „Dvasių urna“.