Žiūriu į jį ir nematau, bandau prisiliesti ir neprisiliečiu, noriu išgirsti ir negirdžiu – tai Aš – už visų žodžių, regimybių ir pojūčių. Toks amžinai esantis. Toks nei didelis, nei mažas, nei apšviestas, nei užtamsintas, nei skaidrus, nei drumzlinas, nei tyras, nei nuodėmingas, nei gimęs, nei mirsiantis... toks šioje akimirkoje, čia ir dabar. Štai toks aš ESU.

Norėdami prisiliesti prie šios akimirkos jėgos, turime atsisakyti analitinio mąstymo ir jo sukurto netikro aš, arba ego. Su šios knygos puslapiais mes sparčiai kylame į dvasios aukštumas, kur įkvepiame tyro būties oro. Nors kelionė išties nelengva, Eckhartas Tolle kalba apie ją labai suprantamai. Šioje knygoje jis atsako į dažniausiai jam pateikiamus klausimus, ir tie atsakymai yra kelionės kelrodžiai ženklai.

O mūsų, keliautojų, laukia nauji atradimai. Visų pirma mes sužinosime, kad nesame vien protas, kad galime išsivaduoti iš psichologinio skausmo, kad tikrąsias savo galias atskleisime tik atsidavę šiai būties akimirkai. Mes taip pat sužinosime, jog mūsų kūnas yra tie vartai, pro kuriuos galime įžengti į vidinės ramybės ir tylos erdvę, į Dabar, į amžiną buvimą čia – kur nėra jokių problemų, kur viešpatauja džiaugsmas, kur mes randame savo tikrąjį aš. Patekę į tą erdvę mes suvokiame, jog esame tobuli.

Daug kas iš mūsų supras, kad pagrindinė šio kelio kliūtis yra mūsų bendravimas su žmonėmis, ypač intymūs santykiai. Tačiau mes jau esame „kitoje teritorijoje“, kurioje viskas vyksta kitaip. Ima aiškėti, jog santykiai – tai dar vieneri vartai, vedantys į dvasios nušvitimą. Pro juos žengsime, jei išmoksime iš tikrųjų mylėti, atjausti ir bendrauti išmintingai. Pasekmė – tikra dviejų aš sąjunga.

Kai išmoksime būti tik čia ir dabar, kai imsime jausti savo vidinį kūną, kai galėsime atleisti ir nesipriešinti, kai prisiliesime prie žodžiais ir sąvokomis neišreiškiamos savo Esaties –  štai tada įvyks tikrieji pokyčiai, kurie vadinami nušvitimu.