Motiejus ir Janina, kaip daug kitų, buvo priversti bėgti iš okupuotos Lietuvos. 1948 m. pora pasiekė tolimosios Venesuelos krantus. Kalbos nemokėjimas, darbų paieškos ir kultūriniai skirtumai – tik maža dalis iššūkių, su kuriais tada susidūrė naujakuriai...

Laiko ratas apsisuka ir 21 amžiaus pradžioje Venesuela patiria vieną po kitos: politines, ekonomines bei humanitarines krizes. Iš savo gimtosios šalies traukiasi vis daugiau žmonių. Motiejaus ir Janinos anūkas Gediminas, sužinojęs apie lietuvių kilmės asmenų ir jų šeimos narių perkėlimo programą pasiryžta kelionei. Likimas jam mesteli staigmeną ir vykti jis turi ne vienas, bet su jo seneliams buvusios artimos šeimos palikuone Esperanza. Kaip jaunuolius priims Lietuva, kurią apėmęs iššūkis, pavadinimu „Covid-19“?

Ar gali egzotiškas kraštas atstoti namus, kai iš gimtinės ilgesio plyšta širdis? O kai gimtinė tapusi nebemiela, žmogus atrasti gyvenimo džiaugsmą svetur?

Šeimų dramos, paslaptys, nuotykiai ir išgyvenimai jaukiame istoriniame romane „Širdys, ieškančios namų. Tarp Venesuelos ir Lietuvos“.

Venesuelos lietuviai į autorės akiratį pateko neatsitiktinai. Aistė Šopa yra rašytoja, ispanų kalbos mokytoja ir vertėja, dirbusi su Ruklos pabėgėlių centre gyvenusiais perkeltaisiais asmenimis. Padėjo jiems įveikti kalbos barjerus įsitvirtinant Lietuvoje. Programos dėka, Aistė sužinojo daug įdomių detalių apie Venesuelos lietuvius. Jie patys mielai dalijosi savo istorijomis ir išgyvenimais ir tuo ką girdėjo protėvius pasakojant apie įsitvirtinimą Venesueloje. Visa tai ir sugulė į naująjį romaną. Nors veikėjai ir išgalvoti, knygoje panaudoti faktai – tikri.

„Širdys, ieškančios namų. Tarp Venesuelos ir Lietuvos“ yra antrasis Aistės Šopos romanas, pirmasis – pavadinimu „Mano mačo iš Meksikos“ buvo išleistas 2022 metais.