Dovilė Zelčiūtė skaitytojui pažįstama kaip išpažintinės poezijos kūrėja, tačiau naujajame rinkinyje „Šokiai Vilniaus gatvėje" poetė prabyla dar autentiškesniu, nei jai įprasta, balsu; atsiskleidžia ir puikus poetės (auto)ironijos pojūtis. Pastarąjį, be abejo, aptikome ir ankstesnėje jos kūryboje.

Šiame rinkinyje eilėraščių subjekte pasirodo esanti tvirto tikėjimo, gebanti be gražbyliavimo susitelkti į skausmingą, nepagražintą realybę, – artimojo ligą, mirimą ir mirtį, tačiau šios temos išgyvenamos be patoso ir egzaltacijos. Autorė atlieka savo pačios vaidmenį, nesidangstydama jokiomis kaukėmis, ir tai įtikina: poetinė kalba laisva, o kasdienybės ir buitinės detalės sklandžiai derinamos su krikščioniškomis frazėmis ir ženklais.

„Šokiai Vilniaus gatvėje" pasižymi tokia išpažinties pateikimo forma, kuri nė nekvepia sentimentalumu, o susitelkimas į skausmo fenomeną atveria naujas poetinės raiškos galimybes.