Tai vienas garsiausių vokiečių filosofo ir poeto Friedricho Nietzsche’ės (1844–1900) veikalų, amžiams išliksiančių paslaptimi ir paminklu šio filosofo ekscentriškumui. Pats Nietzsche šį savo kūrinį apibūdino kaip knygą visiems ir niekam. Ir iš tiesų jį sunku priskirti kokiai nors kategorijai. Filosofinei literatūrai būdingos semantikos joje nėra, o filosofiniai apmąstymai čia pateikti naudojant grožinei literatūrai būdingą vaizdavimo būdą ir siužetą. Nietzsche intensyviai ir su poetišku polėkiu imasi egzistencijos prasmės temos ir teigia, kad ji slypi ne nuolankiame paklusnume, o visagalėje gyvybės jėgoje – aistringoje, chaotiškoje ir laisvoje.

    Ir iš tiesų, žmogus – tai upė užteršta. Ir jūra būti reikia, kad upės nešvarios priimti vandenis galėtum ir neprarastumei tyrumo. Klausykite, aš antžmogį jums skelbiu: jisai yra ta jūra, joje ši jūsų panieka didžiulė nuskęsti gali.

    Taip Nietzsche’ės idėjas dėsto pagrindinis knygos personažas – senovės persų pranašas Zaratustra, kuris po dešimties vienatvės metų grįžta paskelbti, jog gyvenimo prasmės reikėtų ieškoti ne kur kitur, o savyje. Tiksliau, siekiamybėje tapti antžmogiu – vizijoje žmogaus, kuris siekia pažinimo, kuria ir yra pats sau šeimininkas.

    Friedrichas Nietzsche – vienas revoliucingiausių Vakarų filosofijos mąstytojų, o „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ dar ir šiandien laikomas įtakingiausiu jo darbu, filosofinę plotmę atveriančiu visiems, kas nesibaido mąstyti ir ieškoti atsakymų. Nors iš esmės tai filosofijos kūrinys, jis yra ir literatūros šedevras – nuostabus prozos ir poezijos derinys.